Zygmuntas Baumanas, Leonidas Donskis Takusis blogis. Vilnius: Versus aureus. 2017
Socialinės filosofijos posūkis link šiuolaikinių procesų refleksijos – nemenkas iššūkis net daug šilto ir šalto (ar tvirto ir takaus) mačiusiems, jau nemažą akademinį kapitalą susikrovusiems autoriams. Ne paslaptis, kad kartais socialinė tikrovė pakinta greičiau, nei nudžiūva rašalas ją aprašant, arba tyrimo metu atsiskleidžia besanti tokia taki, kad tiksliau nei akademinis dailyraštis ją reprezentuoja išsiliejusios rašalo dėmės. Pastarųjų įskaitymas bei įvertinimas – vėlgi nelengvas iššūkis. Tad turbūt neturėtų stebinti, kad net praėjus porai metų po Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio knygos „Takusis blogis“ (2016) pasirodymo anglų kalba šis, jau antrasis, kartu parašytas mąstytojų kūrinys dar nėra sulaukęs tikėtosi atgarsio. Virš 30 monografijų išleidusio lietuvių filosofo Leonido Donskio ir virš 80 knygų publikavusio Anglijoje gyvenusio lenkų kilmės filosofo Zygmunto Baumano pokalbis kol kas apžvelgtas vos keletame kritinių straipsnių.
Donskio žodžiais „Gyvename pasaulyje be alternatyvų“ prasidedantis pašnekesys tęsia pirmojoje mąstytojų knygoje – „Moralinis aklumas: jautrumo netektis takiojoje modernybėje“ (2013) – įpusėtą dialogą. Abu tekstus sieja pirmojo pavadinimo istorija, taki pokalbio forma bei toliau nagrinėjama problematika: moralinis nejautrumas kaip viena takiosios modernybės ašių. „Takųjį blogį“ galima skaityti tiek kaip ankstesniojo pokalbio tąsą, tiek kaip naujus klausimus keliantį kūrinį. Pirmaisiais sakiniais Donskis pakviečia Baumaną dialogui apie šiuolaikines blogio formas, ir beveik poros šimtų puslapių leidinys užsipildo nuorodomis į literatūros, kino bei teatro kūrinius, ideologijas bei politinius įvykius, padedančiomis autoriams aptarti moralinio abejingumo klausimą ir, kaip būdinga šių mąstytojų kūrybai, virstančiomis savotišku rekomendacijų bendram išsilavinimui sąrašu. Tačiau, kitaip nei anksčiau, centrine filosofema tampa ne moralinio aklumo, o takiojo blogio sąvoka. Šiuo terminu autoriai apima ankstesniame kūrinyje moraliniam indiferentiškumui priskirtus reiškinius, o tuo pačiu atveria naują perspektyvą: numanomą opozicinį santykį tarp gėrio ir blogio bei galimybę į moralinio indiferentiškumo principus takiojoje modernybėje pažvelgti iš manicheistinės perspektyvos.
Apžvelgdami tokius reiškinius kaip moralinis vakuumas, adiaforizacija, vertybinis neutralumas, anonimiškumą įgalinanti sistema, konfesinė kultūra, socialinė nelygybė, determinizmas ir fatalizmas, mąstytojai analizuoja šiuolaikinių politikos, kultūros, ekonomikos bei moralinio jautrumo formų ir sąryšių kismą bei atkreipia dėmesį į skirtingais pavidalais aptinkamas takiojo blogio apraiškas dabartiniame pasaulyje. Pokalbio centre atsiduria tokių socialinių procesų kaip individualizacija ir politinės galios decentralizacija bei tokių fenomenologiškai traktuojamų psichosomatinių kultūrinių tendencijų kaip alternatyvos praradimas, tiesos nuvertėjimas, žmonių sudaiktinimas ir vartotojiškumas iškilimas į globalią perspektyvą. Anot autorių, šie reiškiniai užbaigė tvirtojo blogio erą – dabar blogis tarsi skystis apeina kliūtis, prisitaiko prie naujų formų ir tampa nepastebimas bei neįveikiamas. Zygmuntas Baumanas pažymi: „Takusis blogis nėra išoperuojamas auglys <…>. Tai – endemiška to organizmo dalis, kuri jam normaliai funkcionuojant yra neišvengiama. (51 p.)“. Baumano 1993 m. sukurta organizmo alegorija, iliustruojanti adiaforizacijos neišoperuojamumą visuomenėje, 2016 m. pasirodo kaip atsakas į Leonido Donskio pasiūlymą įvardinti takųjį blogį kaip nuolatinį dabartinio žmogiškojo būvio palydovą, o bruožai, praėjusiame šimtmetyje priskirti moraliniam indiferentiškumui, „Takiajame blogyje“ aprengiami Margaret Thatcher autorystei priskirtu akronimu TINA, kuris atsikartoja ir knygos paantraštėje „Gyvenant su TINA“ (There is no Alternative; arba NĖJA (Nėra jokios alternatyvos)). Donskio kvietimas pažvelgti į takiąją modernybę kaip į mūšio lauką, kuriame tarp šiuolaikinių dekoracijų vyksta nesutaikoma gėrio ir blogio kova, leidžia autoriams ryškiau nei pirmajame kūrinyje atskleisti savo skirtumus bei paskatina dažniau oponuoti vienas kitam, tačiau visumoje kūrinys pasižymi autorių pažiūrų bendrumu.
Kaip ne vienas pasaulio viešasis intelektualas, Donskis seka 2000 m. Baumano pramintu „takiuoju posūkiu“, tad „Takiajame blogyje“, kaip ir pirmajame bendraautorių veikale, vyrauja porą dešimtmečių Baumano gvildenta takiosios modernybės problematika bei žodynas. Donskis iš dalies perima Baumano teorizavimo būdą, kritikų pakrikštytą „takiąja sociologija“ (M. Davis), kai reflektuojant prieštaringo, kintančio pasaulio reiškinius ištrinama skirtis tarp profesionaliosios ir populiariosios kultūrų, pagrįstų apibendrinimų ir metaforiškos kalbos, nuoseklaus dėstymo ir prieštaringų fragmentų. Siekiant, kad takią tikrovę tyrinėjantis diskursas ir pats būtų takus, nevengiama judėjimo ratu, todėl tiek individualiuose mąstytojų tekstuose, tiek „Takiajame blogyje“ nevengiama kartojimosi. Knygoje sąveikauja jau matyti elementai iš plataus spektro mąstytojų kūrybos: pašnekesyje netiesiogiai dalyvauja tiek ankstesnių Donskio tekstų veikėjai M. Bulgakovas, F. Kafka, N. Machiavellis ar V. Kavolis, tiek Baumano veikaluose ne kartą pasirodę S. Huntingtonas, A. Giddensas ar U. Beckas, migruojantys iš vieno mąstytojo tekstų į kito. Nuspėjamus vaidmenis atlieka ir pašnekovų pamėgti A. Arendt, A. Huxley, G. Orwellas bei E. Levinas, o kritikos strėles, kaip ir pirmoje knygoje, susirenka vėlyvasis liberalizmas bei neoliberalistinis instrumentalizmas. Šie bei kiti takiajam diskursui būdingi atsikartojimai humanistinėje perspektyvoje traktuojami ne kaip trūkumai, o privalumai, įgalinti ankstesnėse Baumano knygose išskleistų metodologinių nuostatų, kurias kritikai pakrikštijo „humanizacija per metaforas“ (S. Marshman ir M. H. Jacobsenas). Sunerimę dėl šiuolaikinio pasaulio procesų, „Takiajame blogyje“ mąstytojai pasinaudoja autoriaus kaip viešojo intelektualo moralinio poveikio kultūrai galimybe: vedami siekio perduoti žmonijai žinutę apie jos būklę ir nevengdami pasirodyti nuspėjamais moralistais, plunksnos meistrai siekia pažadinti skaitytojo moralinį impulsą literatūrinėmis priemonėmis.
Bičiuliška forma pateiktas tekstas pasižymi savita ritmika. Vienas iš autorių – susipažinęs su pašnekovo kūryba ir patyręs stiprią jos įtaką – klausinėja antrąjį. Tačiau teksto forma neturi tradicinių interviu bruožų, o inicialais įvardinti pašnekovai, nors atlikdami skirtingus vaidmenis, lygiavertiškai plėtoja teksto dramaturgiją ir knygą užpildo panašiu puslapių skaičiumi. Dėl stiprios Levino įtakos ir prieš takųjį posūkį 1993 m. veikale „Postmoderni etika“ išdėstytų pažiūrų Baumanas nepriima Donskio pasiūlymo takųjį blogį traktuoti manicheistiškai iki galo, tačiau, kaip jam būdinga, nepritarimą išreiškia subtiliai, pabrėžia socialinių procesų daugialypumą ir pakviečia palikti erdvės daugiaprasmiškumui. Kitaip nei naujoms įžvalgoms ir provokacijoms nusiteikęs Donskis, mėginantis išnaudoti dialogo su mąstytoju galimybių įvairovę, Baumanas kūrinyje „Takusis blogis“ linksta pernelyg nenutolti nuo ankstesnių savo teiginių, nors ir pasiduodamas keletui provokacijų. Galima tik spėlioti, kaip visa tai būtų išsivystę, jei mąstytojai būtų turėję galimybę kartu išleisti trečią knygą.
„Takusis blogis“ atsiskleidžia kaip pokalbis tarp panašiai procesus vertinančių žmonių, iš kurių vienas labiau linkęs į sistemingumą, o kitas – į daugiaprasmiškumą. Autorių pažiūros iš dalies persidengia, tačiau pasižymi skirtinga istorija ir išsišakoja skirtingais keliais, matomais jų žodyne. „Takiajame blogyje“ Donskio „mes“ neretai referuoja į Rytų europiečius (suponuojant vienumo kūrimą per skirtumus bei numanant elementą „ne mes“ – Vakarų europiečius, Rusijos politiką ar kitus tapatybės refleksijas provokuojančius elementus). Tuo tarpu Baumano „mes“ dažniau simbolizuoja takiosios modernybės žmones bei žmoniją apskritai. Pastarojo polinkis į abstrakciją bei empirinių prieskonių asortimento mažinimą kontrastuoja su patriotišku Donskio pasirinkimu tekste įamžinti bei atverti pasauliniam skaitytojui duris į Lietuvai svarbius klausimus. Po išraiškingo M. Išvaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ pristatymo ir sociokultūrinės analizės Baumanas padėkoja Donskiui už „traškiai ir sultingai papasakotą turinį“, tačiau tuo pačiu atkreipia dėmesį: „Lietuva yra unikalus atvejis (kaip ir bet kuri kita šalis, tiesą sakant), tačiau stulbinamai panašių bruožų galima aptikti ir kitais atvejais – ši aplinkybė mus skatina nukreipti šaltinių paieškas toliau lokalių idiosinkrazijų“. Baltijos valstybių kaip greitų pokyčių laboratorijos atvejis nėra išskirtinis: pjesės herojai „nėra vieninteliai žmonės, kuriems, kaip teigi, jų šalyje neatsirado vietos. Esama milijonų – galbūt tuzinų ar šimtų milijonų – tokių, kaip jie, klajojančių po planetą“ (131–132 psl.).
Lyginant su pirmąja knyga, atrodo, kad antrojoje mąstytojai jaučiasi patogiau: imasi mažiau atsargumo priemonių, kurios galėtų suvaržyti natūralią dialogo tėkmę. Pokalbis pasižymi atvirumu, gaivališkumu, karts nuo karto jame apsikeičiama vaidmenimis. Kartais Donskis nuskamba kaip politologas arba istorikas, kurį Baumanas provokuoja filosofijai, o kartais filosofijai provokuoja Donskis, kai Baumanas suskamba kaip sociologas. Kritikuodamas Donskio polinkį į vėberiškus idealiuosius tipus (pvz., Rytų Europos ir Vakarų Europos personifikacijas), Baumanas tuo pačiu išlaiko savuosius. Kartais Baumanas atsisako Donskio pasiūlytų supaprastinančių sprendimų, o kartais – atvirkščiai – Donskis renesansiškai grakščiai išryškina Baumano polinkį paprastinti situaciją; jautrumas formuluotėms tekste šokinėja nuo vieno autoriaus prie kito tarsi stalo teniso kamuoliukas. Dinamikos tekstui suteikia ir skirtingai išreikštas autorių rūpestis žmonija – Baumano atveju jis pasireiškia polinkiu į globalią perspektyvą bei optimistišką ramybę, kartais netgi abejingumą reaguojant į regioninius įvykius, o darbo Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetyje patirties įgijęs Donskis negaili pesimistiškai skambančių regioninių diagnozių, kad šios, tapdamos save paneigiančiomis hipotezėmis, turėtų galimybę sukelti optimisto trokštamą situaciją.
„Takusis blogis“ yra unikalus kūrinys, išsiskiriantis iš kitų Baumano su bendraautoriais (Keith Tester, Tim May, Roman Kubicki, Anna Zeidler-Janiszewska, David Lyon, Stanisław Obirek, Michael Hviid Jacobsen, Carlo Bordoni, Rein Raud, Ezio Mauro, Thomas Leoncini ir kt.) parašytų knygų. Ypač reikšmingas šis tekstas tampa Lietuvoje, į kurią Donskis pastarąjį dešimtmetį „atnešė“ vėlyvojo periodo Baumaną, o su vienu žymiausių šiuolaikinio pasaulio filosofų publikuotų knygų dėka savotiškai „atgabeno“ Lietuvą į pasaulinę socialinės filosofijos rinką. Linksmas knygos niuansas: tik Donskio dėka Polity Press leidinyje skaitytojas ras vienoje pastraipoje minimus T. Abuladze, W. Shakespeare‘ą, G. Verdi ir Lietuvos nepriklausomybę.
Knygoje „Takusis blogis“ nagrinėjamas problemas apjungia bendras autorių siekis – moralinis rūpestis, nerimas dėl šiuolaikinių tendencijų bei pastanga metaforomis atverti skaitytojui alternatyvų pasaulį. Tarsi tiksliai struktūruotoje melodijoje, knygoje plėtojamas dialogas rezonuoja su Donskio fraze iš pirmųjų puslapių: „Tai yra pamokos – išmoktinos arba vėl ignoruotinos.“ bei paskutinio knygos sakinio fragmentu: „Anti-TINA requiem dvidešimtajam amžiui – žinutė žmonijai, dabar svarbi kaip niekada anksčiau (163 p.).“ Čia galima pridurti ir paskutinius Baumano žodžius knygoje, ištartus pacitavus W. Blake‘ą: „[K]ol seksime šiomis eilėmis, pajėgsime išlaikyti TINA saugiu atstumu nuo mūsų ne-tokių-žalių ir ne-tokių-malonių kraštų (161 p.).“ Galbūt pasaulyje be alternatyvų visgi esama alternatyvos?