Bielskis, Andrius. Existence, Meaning, Excellence: Aristotelian Reflection on the Meaning of Life. London & Νew York: Routledge, 2017.
Šiuolaikinė filosofija neretai sulaukia kritikos dėl fragmentacijos, formalizuoto ir daugiau nei keletui srities specialistų sunkiai prieinamo mažareikšmių problemų sprendimo, kuris tik didina beprasmybės šešėlį siekiant įrodyti šios profesijos svarbą tiek sau, tiek kitiems. Kol akademikai užsiima narcizišku savęs apžiūrinėjimu kitų akivaizdoje, šie „kiti“ ieško filosofijos kičiniame mene ar self-help knygose. Žinoma, šioje vietoje galima kelti klausimą, kiek ir kodėl filosofija kaip mokslas turėtų pasitarnauti kasdieniams žmonių interesams (nekalbant apie finansavimą mokesčių mokėtojų lėšomis, kuris irgi ne paskutinės svarbos klausimas)? Tačiau, net ir paneigus šią „prievolę“, lieka neužpildytas prasmės plyšys. Ką prasmingo gali pasakyti filosofija po modernybės lūžių, pajungusių gamtą žmogaus poreikiams?
Filosofo Andriaus Bielskio knyga „Egzistencija, prasmė, tobulumas: Aristoteliški gyvenimo prasmės apmąstymai“ (angl. Existence, Meaning, Excellence: Aristotelian Reflection on the Meaning of Life), išleista kaip „Routledge“ leidyklos serijos, skirtos klasikinei ir šiuolaikinei socialinei teorijai, dalis, išsiskiria iš bendro į egzistencinius klausimus orientuotos literatūros karkaso. Tikriausiai nesunku pastebėti, kad dominuoja nusigręžimo nuo bet kokių prasmės paieškų tendencija, didžiąja dalimi tęsianti Camus ir jo amžininkų nubrėžtą minties liniją – tarsi nebebūtų jokio kelio atgal ar išradingesnio aplinkkelio priekin. Bielskis meta iššūkį šiai nusistovėjusiai tendencijai ir siūlo kalbėti apie egzistenciją, prasmę ir tobulumą iš naujai perskaitytos klasikinės perspektyvos. Dekartui paneigus Aristotelio ontologiją ir įvedus mechanicistiniu pasaulėvaizdžiu grįstą metafiziką, atsivėrė kelias gamtos pritaikymui išimtinai žmogiškiems poreikiams, neišsenkančioms performavimo, perkūrimo galimybėms. Praradus gamtos dėsningumus susvyravo ir žmogaus gyvenimo tikslingumo pagrindas, anksčiau grįstas teleologija, o po modernybės palikęs egzistencijos beprasmybės akligatvį. Bielskis čia įžvelgia pasaulio humanizacijos ir antropomorfizacijos pavojų, kai visa ko centre atsidūręs žmogus aplink save lipdo kapitalistinę „banalumo kultūrą“.
Knygoje regint „kapitalizmą“, „liberalizmą“ ir panašius tradiciškai gausiai kritikuojamus objektus galima pasigesti konkrečių autoriaus supratimą aiškinančių šių sąvokų apibrėžimų, kadangi jiems nesant kritika panašėja veikiau į abstrakčius prakeiksmus nei į nuoseklią problemos analizę. Žinoma, tokią strategiją galima vertinti kaip retorinį pasirinkimą, kuriam visai nebūtinas tvirtas teorinis pagrindimas, bet net ir tokiu atveju kalbėjimas neatrodo nei labai įtaigus, nei (juolab) originalus. Turbūt akis nebūtų užkliuvusi už šios smulkmenos, jeigu visa knyga būtų skirta vien įprastai kritikai, bet gana originalus ir sveikintinai ambicingas bendras užmojis skatina kelti kartelę dar aukščiau.
Panašu, kad tokia ir paties autoriaus intencija mūsų laikmečio atžvilgiu: neleisti užsnūsti banalybės kultūros apžavuose, ieškoti moralės standartų ne abstrakčiame individų racionalume, bet tam tikrose praktikose, kurios gali padėti realizuoti žmogiškąjį telos. Aristoteliškas iššūkis XXI a. žmonėms – gyvenimo naratyvinis vientisumas, grindžiantis moralės agento patikimumą ir atsparumą bet kokį tikslingumą naikinančiai fragmentacijai. Tuo pagrįsta ir autoriaus tezė, kuria teigiama, kad klausimas apie galutinį telos yra klausimas apie žmogaus gyvenimo prasmę (p. 59). Sunku pasakyti, ar mūsų laikų žmogus nėra praradęs gebėjimo matyti visumą, rasti laiko ir susikaupimo kaip į visumą pažiūrėti į savo gyvenimą. Tačiau tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad tokia pastanga galėtų atlikti bent jau terapinę funkciją. Gal kaip tik to reikia ne tik žmonėms, bet ir akademinei filosofijai? Jeigu sutiksime su Bielskio teiginiu, kad Camus egzistencializmas fiksuoja vėlyvosios modernybės traumas, pasaulinių karų absurdą ir fašizmo barbariškumą (p. 29), priimsime jo kritiką Heideggeriui, nukreiptą į nepagrįstą aristoteliškos teleologijos suspendavimą (p. 34), prieisime prie išvados, kad akademinės filosofijos „beprasmybė“ taip pat bent iš dalies nulemta šių istorinių aplinkybių ir egzistencializmo kaip reakcijos į jas, bet ne savaime turiningo disciplinos būvio. Tokiu atveju grįžimas prie teleologinės pasaulėžiūros, jos perinterpretavimas šių laikų kontekste būtų išeitis iš „beprasmybės“ mintijimo sąstingio.
Verta atkreipti dėmesį į Bielskio pastebėjimą, kad absurdas kyla iš minties ir veiksmo nekoherentiškumo, kuris Aristotelio atveju rodo praktinio racionalumo nesėkmę (p. 26). Tai reiškia, kad toks absurdas nėra ontologiškai ar moraliai prasmingas, o jo išvengti ir pripažinti ontologinį ir moralinį prasmės pirmumą gali padėti tik praktinis racionalumas. Atmetus tokį racionalumą, moralės srities argumentai, pagrįsti įrodymais, tampa beveik neįmanomi, o tai neišvengiamai atveda prie emotyvizmo suklestėjimo. Tokias visuomenes paprasta pajungti politiniams galios žaidimams, nes jos lengvai pasiduoda retorinei įtaigai ir kur kas sunkiau – įrodymais grįstiems argumentams. Taigi Bielskis, sekdamas MacIntyre’u, atkreipia dėmesį į svarbius šių laikų praradimus, nulemtus teleologinio pasaulėvaizdžio, o kartu ir praktinio racionalumo, atsisakymo.
Antrindamas MacIntyre’ui, autorius pristato siūlomos prieigos naujumą, kurį paremia asmens ir jį supančių praktikų ryšiu. Šis ryšysleidžia nustatyti etinius ir tobulumo standartus, peržengiančius asmeninių troškimų sritį (p. 55). Toks požiūris būdingas komunitarizmo tradicijai, akcentuojančiai tarpasmeninius santykius ir kritikuojančiai visuomenės atomizaciją. Tad nenuostabu, kad viena kertinių sąvokų, sujungiančių knygos idėjas, tampa intersubjektyvumas. Būtent tarpasmeninėse praktikose atsiranda prasmės struktūros, leidžiančios nustatyti etinius standartus tam tikros bendruomenės, kaip politinio darinio, ribose. Tobulumo siekis, nulemtas asmeninio telos, o ne abstrakčių racionalumo standartų, grindžia šių praktikų prasmingumą.
Bielskis teigia, kad intersubjektyvumas yra ontologiškai pirmesnis ir fundamentalesnis nei racionalus subjektas. Šią tezę jis grindžia ne tik filosofiniais argumentais, bet ir biologiniais faktais, kurie įtikina. Pavyzdžiui, ironiška siūloma palikti ką tik gimusį kūdikį kelioms dienoms vieną, heideggeriškoje „savoje egzistencijoje“, ir jis liausis egzistavęs (p. 70–71). Tuo tarpu kalba laikoma ne tik biologinio gyvenimo išplėtimu, bet ir politiškumo, atskiriančio žmogų nuo nekalbančio gyvūno, pagrindu. Čia autorius, pritardamas Searle’ui, grindžia ir savo prielaidą, kad kalba parodo prasmės pirmumą egzistencijos atžvilgiu (p. 75). Skaitant argumentai įtikina ir palieka ne tiek daug vietos kritikai, juolab kad ir Aristotelio poziciją Bielskis galiausiai įvertina atmesdamas socialinių santykių natūralizavimo aspektą, kuris turbūt daugeliui šių laikų skaitytojų atrodo stipriai abejotinas.
Šia knyga Bielskis tęsia liberalizmo kritikos, politinės bendruomenės, moralės sampratos sričių tyrimus. Ji laikytina aktualia ir prieinama ne tik moralės filosofijos ar politinės filosofijos teoretikams, bet ir plačiajai auditorijai. Mestas nemenkas iššūkis gana gausiam egzistencializmo gerbėjų būriui, kuris išties retai sulaukia argumentuoto nepritarimo ir svarios alternatyvos siūlymo. Kartu politikos mąstytojai provokuojami kelti užmirštus, bet aktualius klausimus apie egzistencijos prasmingumą, tobulumą kaip politinio bendrabūvio pagrindą.
Knygos struktūra nuosekli ir apgalvota. Visu opusu autorius siekia atsakyti į klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmę pasitelkdamas Aristotelio filosofiją. Jis pradeda nuo Heideggerio bei prancūzų egzistencialistų kritikos, pereina prie išsamaus MacIntyre’o neoaristotelizmo aptarimo, galiausiai – prie kertinių opuso sąvokų: egzistencijos, prasmės, tobulumo, teorinio išskleidimo. Kiek abejonių kelia paskutinio skyriaus šuolis tiesiai į meno sritį: kodėl pasirinktas būtent meninio genijaus pavyzdys? Nepaisant to, kad menas suprantamas kaip prasmės struktūra, čia galima pasigesti išsamesnio įvado. Kita vertus, genijaus talento prigimties klausimas sugrąžina prie modernybės ginčo apie gamtą ir parodo, kodėl autoriaus pozicija nėra tiesiog nostalgija praeičiai, bet neišvengiamai veikia dabartį. Vis dėlto daugiausiai neatsakytų klausimų palieka aštri kritika Heideggeriui – gal sulauksime oponuojančio vertinimo? Šios užduoties jau reikėtų imtis Heideggerio specialistui.