METINĖ KONFERENCIJA 2018 POLEMOS: ONTOLOGIJA, KALBA, VISUOMENĖ

Organizatoriai: Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų institutas ir Vertybių tyrimų laboratorija bei Vilniaus universiteto Filosofijos institutas.

Konferencijos mokslinis komitetas: pirmininkas Povilas Aleksandravičius, nariai: Ruslanas Baranovas, Daina Habdankaitė, Naglis Kardelis, Jolanta Saldukaitytė, Rita Šerpytytė, Audronė Žukauskaitė.

Konferencijos organizacinis komitetas: Povilas Aleksandravičius, Andrius Bielskis, Daina Habdankaitė, Marija Vabalaitė, Audronė Žukauskaitė.   

Filosofija – tai konkuruojančių idėjų ir požiūrių kova, ir būtent filosofijoje kova, polemos, buvo apmąstyta pačiais įvairiausiais aspektais. Žodžiu polemos graikai įvardijo ne tik karą, bet ir kitas kovos formas, susijusias ne su naikinimu, o su kūryba, manydami, kad tiesos reikia ieškoti ne tik privačiai kontempliuojant, bet ir kartu su kitais dalyvaujant poleminėse diskusijoje: jos reiškėsi kaip visuomenės saitus stiprinantis savitas socialumo pavidalas, be kurio nebūtų galėjusi atsirasti bei skleistis ir pati demokratija (vėlesnis graikiškųjų poleminių diskusijų variantas – Europos universitetuose vykę garsieji Viduramžių scholastų disputai). Visas graikų gyvenimas buvo persmelktas varžybų dvasios – polemos buvo įrašytas į patį graikų kultūros, davusios pradžią ir visai Vakarų civilizacijai, kodą. Polemos reiškėsi ne tik kraštutine – žmogų ir visuomenę naikinančio karo – forma, bet ir paskiram individui bei sociumui atsinaujinimą teikiančiais ir jų kūrybines galias stimuliuojančiais konkurencijos pavidalais – antai retorikos, muzikos ar sporto agonu, taip pat iš „balto pavydo” (zēlos) varžovui kylančiu nepiktu varžybų vaidu, davusiu pradžią kultūringam eristiniam ginčui ir eristikos menui.

Herakleito ištarose polemos nusakomas ne tik kaip visuomenę stratifikuojantis pradas, vienus žmones apreiškiantis kaip vergus, o kitus – kaip laisvuosius, bet ir kaip pamatinis visos būties principas, kuriantis hierarchinę tikrovės struktūrą ir laiduojantis dinaminę kosmo prigimtį bei raidą: jei jo nebūtų, pasaulis neatsiskleistų kaip harmoninga ir dinamiškai aktyvi visuma, stebinanti grožiu bei įvairove ir mąstytojo protui skambanti taip, kaip skamba lyros stygos, įtemptos tarp priešingų jos ragų, simbolizuojančių priešingus tikrovės polius. Jau graikai suvokė, kad polemos – tai tiesiog kita harmonijos pusė ir kitas jos vardas, net jei filosofiniai bandymai sieti polemiką ir harmoniją vestų į aporijas, kurios ir pačios yra „poleminių“ įtampų pačiame mąstyme išraiška. Vėlesnėje Vakarų filosofijos tradicijoje ontologinis polemos aspektas buvo toliau plėtojamas daugybe kitų pavidalų, ypač produktyviai – dialektinėje Hegelio filosofijoje ir šiuolaikiniuose jos variantuose. Daugelio praeities ir dabarties mąstytojų požiūriu, aukštoji kultūra ir civilizacijos pasiekimai apskritai neįmanomi be polemos su savimi pačiu – be didelės pastangos, didžiausio dvasinių bei fizinių jėgų įtempimo ir mąstymą bei praktinį veiksmą mobilizuojančios dvasinės kovos.

Polemos prado veikimą atrandame ir kalboje, kurios sistema nebūtų įmanoma be kalbos terpėje „polemiškai“ sąveikaujančių priešingų narių, sudarančių binarines opozicijas: įvairiuose kalbos lygmenyse – pradedant fonologija ir baigiant sintakse bei semantika – atsirandantys diferenciniai skirtumai leidžia susiformuoti kalbinės sistemos struktūrai ir padaro įmanomą patį įženklinimą bei reikšmę kuriantį dinaminį ženklų judėjimą. Pirmapradis kalbos konstravimo(si) veiksmas yra toks pat „polemiškas“, kaip ir vėlesni bandymai filosofiškai dekonstruoti kalbos ir jos terpėje besireiškiančio mąstymo struktūras.

Pagaliau polemos iškyla ir kaip socialinės bei politinės erdvės organizavimo principas, paremtas „polemine“ savųjų ir svetimųjųdraugų ir priešų skirtimi. Jis ne tik steigia politiką, demarkuodamas „savos“ ir „svetimos“ politinės erdvės sritis, bet ir pačią politiką, įmanomą tik tarp civilizuotų žmonių, „polemiškai“ apreiškia kaip alternatyvą karo brutalumui: praktinio veiksmo galimybių lauke „polemiškai“ nubrėždamas demarkacinę liniją tarp politikos ir karo, polemos paradoksaliu būdu karą ir politiką apreiškia kaip dvi skirtingas kovos formas bei du skirtingus konkuravimo režimus, taip pat du skirtingus visuomenės problemų sprendimo būdus. Protuose vykstanti kova tarp karo logikos ir taikos logikos taip pat yra poleminė kova – filosofinis argumentavimas už taiką gali būti toks pat aistringas ir „polemiškas“, kaip ir filosofinis argumentavimas už karą. Socialinė kritika, „polemiškai“ užklausianti šiuolaikinę visuomenės būklę, grįstą beatodairiška konkurencija ir kitomis subtiliomis socialinio karo formomis, taip pat yra polemos, tik jis kariaujamas ne dėl paties karo, o siekiant socialinės taikos.

PROGRAMA

 

 

 

METINĖ KONFERENCIJA 2017 KALBA IR TIKROVĖ

 

 

 

 

Organizatoriai: Lietuvos filosofų draugija ir Lietuvos edukologijos universiteto Edukologijos ir filosofijos katedra 2017 m. gegužės 5-6 d.

Organizacinis komitetas:
Pirmininkė: prof. dr. Jūratė Rubavičienė. Nariai: Audronė Žukauskaitė, Naglis Kardelis, Vilius Dranseika, Liutauras Degėsys, Miglė Petronytė, Jolanta Saldukaitytė, Marius Vaicekauskas.

Jau Antikos mąstytojai atkreipė dėmesį į kalbos fenomeno reikšmę filosofijai. Pirmuoju kalbos filosofijos tekstu Vakaruose tradiciškai laikomas Platono dialogas „Kratilas“, kuriame nužymėtos pagrindinės filosofinio mąstymo apie kalbą gairės. Kalba, mąstymas ir tikrovė nuo Antikos laikų tapo pagrindiniais teminiais poliais, formuojančiais probleminį kalbos filosofijos „trikampį“, todėl kalbos fenomeno prigimties apmąstymas skleidėsi kartu su klausimais apie pačios tikrovės ir mąstymo prigimtį. Vėliau kalbos filosofijos temų laukas pasipildė naujomis aktualiomis temomis, filosofijos akiratyje pasirodžiusiomis Viduramžiais ir Naujaisiais laikais. Ontologinio universalijų statuso klausimas ir svarstymai apie universalios kalbos galimybę atsidūrė šio laikotarpio kalbos filosofijos dėmesio centre. Šiuolaikinėje filosofijoje kalbos prigimties klausimas susiejamas su aktualiomis politinėmis ir socialinėmis problemomis, įgyja aiškiai išreikštą žmogiškąjį matmenį. Struktūralizmo, poststruktūralizmo, semiotikos ir postmodernizmo kontekstuose kalba mąstoma kaip universali įvairių fenomenų konstravimo(si) bei raiškos terpė, ne tik lemianti filosofinio mąstymo būdą, bet ir steigianti pačią žmogiškąją tikrovę (ar esmingai prisidedanti prie jos steigties). W. O. Quine’o mintis apie „kalbinį posūkį“ filosofijoje, nulėmusį filosofijos raidą nuo antrosios XX a. pusės, puikiai atskleidžia kalbos, kaip šiuolaikinio filosofinio mąstymo terpės ir objekto tuo pačiu metu, svarbą bei aktualumą.

PROGRAMA 

ESSENCE AND CONTEXT: A CONFERENCE BETWEEN MUSIC AND PHILOSOPHY

2016 m. rugpjūčio 31 – rugsėjo 3 d.

Organizatoriai: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, dalyvaujant Lietuvos filosofų draugijai

PROGRAMA

 

METINĖ KONFERENCIJA 2016 MODERNYBĖ, POSTMODERNYBĖ, ŠIUOLAIKYBĖ

2016 m. gegužės 6-7 d.

Organizatoriai: Lietuvos filosofų draugija, VU Religijos studijų ir tyrimų centras ir VU Filosofijos ir Filosofijos istorijos ir logikos katedros.

Organizacinis komitetas: Jonas Dagys, Vilius Dranseika, Naglis Kardelis, Arūnas Mickevičius, Nerijus Milerius, Rita Šerpytytė, Julija Tuleikytė, Audronė Žukauskaitė.

Konferencijoje kviečiama apsvarstyti modernybės, postmodernybės ir šiuolaikybės sampratas. J. Habermasas teigia, jog jau nuo XVIII a. pabaigos modernybė tampa filosofijos lygmens tema, leidžiančia kalbėti apie filosofinį modernybės diskursą. Kartu šis filosofinis diskursas daug kur susiliečia ir susipina su estetiniu diskursu, nors visiškai su juo ir nesutampa. Modernybės samprata tampa svarbiu orientyru ir sociologijos mokslui, kur XX a. šeštajame dešimtmetyje greta modernybės temos atsiranda ir modernizacijos paradigma, apimanti ir analizuojanti socialinius ir politinius visuomenės perstruktūravimo veiksnius.

1979 metais J.-F. Lyotard’ui paskelbus veikalą „Postmodernus būvis“, pamažu įsitvirtina postmodernybės sąvoka. Postmodernybės akivaizdoje vieni autoriai (Lyotard’as, F. Jamesonas, Z. Baumanas, S. Žižekas) imasi analizuoti filosofinius ir kultūrinius modernybės ir postmodernybės skirtumus, kiti – pavyzdžiui, Habermasas, – teigia, jog modernybė yra vis dar nepasibaigęs projektas. Meno teoretikas N. Bourriaud teigia, jog postmodernybę pakeičia altermodernybė, kuri yra ne kas kita kaip „perkrauta modernybė“. Savo ruožtu G. Agambenas siūlo kalbėti apie šiuolaikybę, kuri žymi mesianistinį santykį su savo laiku.

PROGRAMA

GYVŪNO SAMPRATA FILOSOFIJOS IR ŠIUOLAIKINIO MENO KONTEKSTE

2015 m. spalio 2 d.

Organizatoriai: LKTI Šiuolaikinės filosofijos skyrius ir Lietuvos filosofų draugija

Nuo Aristotelio iki M. Heideggerio filosofai siekė apibrėžti žmogaus ir gyvūno skirtumą. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios paradigminiai pokyčiai biologijoje (J. von Uexküll), supratimas, jog gyvūnas yra ne mechanizmas, bet save organizuojanti sistema, taip pat evoliucionizmo įsigalėjimas skatino filosofus (M. Heidegger, H. Plessner, H. Bergson) persvarstyti šį skirtumą. XX a. totalitarinių režimų patirtis bei žmogaus gyvūniškumo apraiškos įgalino kvestionuoti klasikinį humanistinį subjektą. Vis stiprėjantys feminizmo, postkolonializmo, aplinkos apsaugos bei gyvūnų teisių judėjimai kvestionuoja šią perskyrą su nauja jėga. J. Derrida, G. Deleuze’as, G. Agambenas, R. Esposito ir kiti šiuolaikiniai filosofai naujai performuluoja žmogaus ir gyvūno klausimą. Agambeno teigimu, perskyra tarp žmogaus ir gyvūno veikia kaip biopolitinė “antropologinė mašina”, kuri animalizuoja žmogų ir humanizuoja gyvūnus. Tokiu būdu žmogaus ir gyvūno perskyra pasirodo kaip biopolitinis sprendimas, o mes visi, gyvenantys biopolitikos sąlygomis, esame „potencialūs gyvūnai”.

Konferencijoje kviečiama svarstyti teorines pasipriešinimo galimybes, kurias mums siūlo šiuolaikinė filosofija, posthumanistinė teorija (D. Haraway, R. Braidotti, C. Wolfe) bei šiuolaikinis menas. Įvairios performatyvaus meno ir biomeno praktikos siekia peržengti to, kas žmogiška ir nežmogiška, organiška ir neorganiška, ribas. Pasitelkdami šiuolaikines teorijas, menininkai Orlan, Kira O’Reilly, Oron Catts, Ionat Zurr, Eduardo Kac, meninikų kolektyvas Art Orienté Objet, Patricia Piccinini ir kiti, kritiškai permąsto antropocentrizmo savaime suprantamumą bei kuria tarprūšines sąveikas ir „nenatūralias sąsajas”. Tokiu būdu šiuolaikinės teorinės prieigos ir meninės praktikos kvestionuoja humanistinį subjektą bei aiškią žmogaus ir gyvūno perskyrą bei kviečia kritiškai permąstyti pačius humanitarinių mokslų pagrindus.

PROGRAMA

FILOSOFIJA, MOKSLAS, POLITIKA

2015 m. gegužės 29 d.

VU Filosofijos katedra, Filosofijos istorijos ir logikos katedra ir Lietuvos filosofų draugija 2015 m. gegužės 29 d. surengė mokslinę konferenciją „Filosofija, mokslas, politika“, skirtą akademiko prof. habil. dr. Evaldo Nekrašo 70-mečiui paminėti.

PROGRAMA

METINĖ KONFERENCIJA 2015 FILOSOFIJA, KOMUNIKACIJA, KRITIKA

2015 m. gegužės 8-9 d.

Organizatoriai: Lietuvos filosofų draugija, VDU Filosofijos katedra ir Socialinės ir politinės teorijos katedra, KTU Filosofijos ir psichologijos katedra.

Organizacinis komitetas: Nerijus Čepulis, Dalius Jonkus, Jurga Jonutytė, Saulius Keturakis, Gintautas Mažeikis, Audronė Žukauskaitė.

Konferencijoje siekiama apmąstyti santykį tarp filosofijos, komunikacijos ir kritikos. Filosofijos ir kritikos santykis rodosi akivaizdus, kadangi pačia savo prigimti filosofija dažnai laikoma “kritine filosofija” (I. Kantas), reflektuojančia ne tik žinojimo turinius, bet sprendinio formą. Kritinis filosofijos potencialas atgimsta kritinės teorijos (H. Marcuse, T. Adorno, M. Horkheimer, W. Benjamin) pavidalu arba įvairiomis “įtarumo teorijomis” (S. Freud, K. Marx, F. Nietzsche, J. Derrida). Filosofijos ir komunikacijos santykis taip pat yra akivaizdus, kadangi filosofuoti reiškia komunikuoti filosofinius turinius. Tačiau dėl to, kas perduoda tuos komunikacijos turinius, nuolat ginčijamasi (ar tai sąmonė, pasąmonė, intersubjektyvumas, kalba, diskursas?), kaip ir nesutariama dėl to, ar komunikacija nuolatos turi būti skaidri ir sėkminga. Pavyzdžiui, J. Habermas neabejoja komunikaciniu racionalumu, tuo tarpu G. Deleuze’as teigia, jog filosofijai būtina susikurti “nekomunikacijos vakuoles”.

PROGRAMA

METINĖ KONFERENCIJA 2014 FILOSOFINIAI MATERIALIZMAI: ISTORINĖ IR ŠIUOLAIKINĖ PERSPEKTYVOS

Organizatoriai: Lietuvos filosofų draugija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Organizacinis komitetas: Danutė Bacevičiūtė, Simas Čelutka, Vilius Dranseika, Naglis Kardelis, Kasparas Pocius, Julija Tuleikytė, Audronė Žukauskaitė.

Materializmo tema filosofijoje atsinaujina kartu su kiekviena nauja paradigma, priversdama performuluoti ir naujai pagrįsti kiekvieną idealistinį postulatą. Šiuo požiūriu materializmo tema neatsiejama nuo filosofijos istorijos. Tačiau kartu materializmas pasirodo ir kaip į ateitį orientuotas filosofijos pažadas, skelbiantis apie naujas politinio įvykio, mokslų raidos, materialaus kūno ar objektų ontologijos galimybes. Kartu materializmas yra ir mūsų kultūrinis paveldas, kuris, įdiegtas ideologine istorinio ir dialektinio materializmo forma, vis dar atkakliai reiškiasi kaip “humanitarinių mokslų metodologija”.

PROGRAMA