Judith Butler „Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės subversija“, iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė, Vilnius: Kitos knygos, 2017.
Judith Butler knyga „Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės subversija“ anglų kalba pirmą kartą pasirodė 1990 metais. Simboliška, kad tuo metu Lietuva buvo užsiėmusi visai kitais laisvėjimo ir kaitos procesais. J. Butler knyga ir jos ženklinama stereotipinė socialinės lyties sampratos griūtis tuo metu nepalietė Sovietų sąjungos griūtimi „užsiėmusio“ mūsų krašto. Lietuva šio teksto įtakų išvengė labai ilgą laiką – tiek kasdieniame, tiek akademiniame gyvenime. Tuo metu, kai anglakalbėse šalyse jau sėkmingai cirkuliavo pagrindiniai J. Butler knygoje aptariami klausimai, pas mus šia tema spengė akademinė tyla, kurią ilgainiui įsigalint kapitalizmui bei plėtojantis reklamos industrijai pakeitė seniokiški juokeliai apie pažastų neskutančias feministes, bent kuriam laikui sėkmingai užčiaupę visas diskusijas lyties tema.
Prieš dešimt metų, kai mokiausi bakalaure, Lietuvoje dalykinių paskaitų metu vyrai dėstytojai nevengė pašmaikštauti „boba iš ratų – ratams lengviau“ ir panašiomis temomis. Per pastaruosius metus situacija šiuo klausimu akademiniame Lietuvos pasaulyje mažai tepakito, bet už jo ribų būta gana nemenko pokyčio. To pasekme galėtume laikyti ir pastaruoju metu Lietuvoje garsiai nuskambėjusias #metoo istorijas. Įprastos ir dėl to universitetų bendruomenių beveik nepastebimos seksistinės praktikos staiga tapo matomos likusiai visuomenės daliai. Normalizuoti smurtiški galios santykiai buvo ignoruojami bei pateisinami kolegų, studentų, personalo, tačiau ta pati normalizacijos schema susidūrė su trukdžiais numanomo visuomenės žvilgsnio akivaizdoje.
Lietuviškas knygos leidimas stokoja vienos šiuo atveju labai svarbios ir tiesiog būtinos sudedamosios dalies – įvado, aptariančio feminizmo recepciją mūsų šalyje. Kam jau kam, o lietuviškam leidimui tikrai būtų pravertęs pradžios žodis, aptariantis knygoje minimų idėjų padėtį Lietuvoje. Veikiausiai tai būtų gana liūdnas ir makabriškas tekstas. Labiau primenantis grožinės absurdo literatūros žanrą, o ne akademinį, mokslinį ar teorinį tekstą. Bet dėl šios priežasties istorinio fakto fiksavimas ir knygos pasirodymo įkontekstinimas būtų tik dar reikšmingesnis.
Lietuvoje turime problemą su „pavėlavusiais“ tekstais – pas mus net negimęs (neišleistas) buvo palaidotas postmodernizmas. Panaši situacija gaubia ir J. Butler „Vargą dėl lyties“. Prieš trisdešimt metų anglų kalba pasirodžiusi knyga mūsų viešajame diskurse taip ir nebuvo deramai apsvarstyta, tačiau jos išjudinti idėjiniai bei teoriniai kultūros lauko ratilai, pasiekę mus per antrinius tekstus ir popkultūrą, jau buvo pasmerkti ir skeptiškai įvertinti galios pozicijas turinčių teoretikų.
„Vargas dėl lyties“ sulaukė retai akademinius tekstus ištinkančio fenomeno – parašytas kaip mokslinis, jis tapo tikrų tikriausiu pasauliniu bestseleriu, kurį noriai skaitė ne tik akademinė bendruomenė, bet ir likusi visuomenės dalis. „Vargas dėl lyties“ pavertė J. Butler žvaigžde ir pakartojo jos noriai cituojamo Michelio Foucault populiarumo istoriją. Iš esmės knygoje J. Butler taiko Friedricho Nietzsches inspiruotą M. Foucault genealogijos metodą. Filosofė genealogiją pasitelkia norėdama parodyti, kad tokios kategorijos kaip biologinė lytis, socialinė lytis ir geismas – tai konkrečių galios formacijų padarinys. Pasak pačios autorės: „Genealoginė kritika atsisako ieškoti socialinės lyties, vidinės moteriškojo geismo tiesos, tikros ar autentiškos seksualinės tapatybės, kuri buvo išstumta iš akių, ištakų; genealogija veikiau tiria, kas pastatyta ant kortos politine prasme, kai kaip ištaka ir priežastis pažymimos tos tapatybės kategorijos, kurios iš tiesų yra institucijų, praktikų, diskursų padariniai, turintys daugybę pasklidusių ištakų, daugybę pradžios taškų. Toks žvilgsnis privalo tas apibrėžiančias institucijas – falogocentrizmą ir privalomąjį heteroseksualumą – iškelti į dėmesio centrą ir jas iš to centro pašalinti.“ (Butler, 2017, p. 37–38)
Knygoje gausiai referuojama į prancūzų postruktūralistų idėjas. Pati J. Butler 1999 m. pratarmėje apsvarsto knygos santykį su prancūzų mąstytojais, knygoje pristatomos Luce Irigaray, Monique Wittig ir kt. idėjos. Pasak autorės, viena vertus, ji remiasi tuo, ką būtų galima pavadinti prancūziškuoju filosofiniu pagrindu, tačiau tai daro ne kaip prancūzė, o perleisdama per amerikietiškai tradicijai būdingą prieigą. Ribotą knygos santykį su „prancūziškąja“ mintimi, anot J. Butler, tarsi įrodo ir tai, kad Prancūzijoje jos knygos vertimas pasirodė kur kas vėliau negu Vokietijoje ar kitose šalyse.
Knygą sudaro trys dalys, kuriose skirtingose diskurso teritorijose atliekama kritinė socialinės lyties kategorijų genealogija. Supažindinama su „performatyvumu“, idėja, kad gender nėra kažkas, kas mes esame, bet kažkas, ką mes nuolat atliekame. Knygoje lyties klausimas aptariamas apmąstant santykius tarp socialinės lyties (gender), biologinės lyties (sex) ir seksualumo / geismo. J. Butler būdą interpretuoti socialinės lyties performatyvumą tvirtina visų pirma nusižiūrėjusi nuo to, kaip Jacques’as Derrida interpretuoja Franzo Kafkos parabolę „Prieš įstatymą“: „Tenai tas, kuris laukia įstatymo, sėdi priešais įstatymo vartus ir įstatymui, kurio laukia, priskiria tam tikrą jėgą. Priemonė, kuria tas autoritetas, ta valdžia yra suteikiama ir įvedama, – tai įsakmaus reikšmės atskleidimo nuojauta; nuojauta sutveria objektą. Mąsčiau, kad gal ir mes veikiame pagal panašų lūkestį, susijusį su socialine lytimi (kad ji veikia kaip vidinė esmė, kurią galima atskleisti), – lūkestį, kuris galiausiai ir sukuria būtent tą reiškinį, kurį nujaučia“ (Butler, 2017, p. 17–18). Tačiau, kaip pripažįsta ir pati autorė, jos požiūris į performatyvumą nuo 1990 m., kai buvo išleista „Vargas dėl lyties“, keitėsi daug kartų, autorė paskyrė didelę dalį savo vėlesnių darbų tam, kad, atsižvelgdama į vėlesnes kritikų pastabas, paaiškintų ir persvarstytų performatyvumo teoriją.
Jei ne J. Butler darbas, šiais laikais veikiausiai neturėtume genderqueerness tapatybių gausos ir susidomėjimo jomis. Pasak gender-studies Kolumbijos universiteto profesoriaus Jacko Halberstamo, „ji išryškino tai, kad kūnas nėra tvirtas pagrindas gender raiškai“. „Vargas dėl lyties“ priskiriama keliems tarpusavyje susipynusiems tyrimų laukams. Pirmiausia tai – feminizmo teorijos darbas, tačiau drauge su Evos Kosofsky Sedgwick kanonine knyga „Tarp vyrų: anglų literatūra ir vyrų homosocialinė aistra“ (Between Men: English Literature and Male Homosocial Desire, 1985) ji davė pradžią gender ir queer studijoms. Šis judesys ne visų feminizmo teorijos tyrinėtojų vertinamas vienareikšmiškai. Dažnai pasigirsdavo ir iki šiol pasigirsta svarstymų, ar toks feminizmo teorijos posūkis neatskiedė feminizmo tyrimų lauko ir tokiu būdu nepadarė paslaugos į vyrus koncentruotai kultūrinei hegemonijai. (Roden, 2017, p. 28)
Šiuo metu „Vargas dėl lyties“ yra tapęs klasika, kanonine studijų knyga, bei tam tikru kultūriniu ženklu. Tai liudija idėjų sklaidos mastas – nuo J. Butler citatų Tumblr iki gender performatyvumo teorijos, paaiškintos kačių paveikslėliais. Bet, pasak Marios Trumpler, Jeilio universiteto LGBTQ tyrimų centro direktorės ir moterų gender studijų profesorės, Jeilyje studentams šiandien, keturiasdešimt metų po to, kai studijas čia baigė pati J. Butler, „Vargas dėl lyties“ atrodo tikrai senamadiška knyga. Pastaruosius metus pastebimas milžiniškas studentų susidomėjimo tapatybėmis „anapus binariškumo“ augimas – agender, bigender, genderqueer etc. Taigi, J. Butler savo knyga neabejotinai atvėrė vartus į reiškinius, kuriuos matome šiandien, tačiau šie reiškiniai jau kalba kita kalba, kuriai „Vargas dėl lyties“ atrodo praeitas vystymosi etapas (New York Magazine, 2016 m. birželio 13 d.).
Paradoksalu, bet tai, kad šiuo metu „Vargas dėl lyties“ jau „nebeveikia“, tik patvirtina knygos svarbą ir „veiksmingumą“. Tai – neabejotinai vienas pamatinių ir bene svarbiausių lyčių studijų tekstų, prisidėjęs prie visuotinio gender klausimo kėlimo ir savo laiku taikliai suabejojęs gender supančiu savaime-suprantamybių šleifu. Šis šleifas Lietuvos viešajame intelektualiniame, o ypač akademiniame, diskurse vis dar labai ribotas. Lietuvių kalba yra įlytinanti, o terminų, kurie pasitarnautų kaip įrankiai, aptariant lyties problematiką, mes tiesiog neturime. Neturime, nes apie tai nekalbame ir neskaitome. O jeigu kalbame ir skaitome – tai dažniausiai kitomis kalbomis. Būtent dėl šios priežasties „Vargo dėl lyties“ pasirodymas lietuvių kalba yra pozityvus reiškinys. Pagaliau turime tekstą, kuris aptariamą problematiką priartina prie lietuvių kalbos lauko. Taip pat ši knyga padeda „įlietuvinti“ feministinės minties laukui svarbius autorius, kurių darbai iki šiol arba nebuvo versti į lietuvių kalbą arba nesulaukė platesnės aptarties ir kontekstualizavimo.