Audronės Žukauskaitės knygos „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ (Kitos knygos, 2016) recenzija
Audronės Žukauskaitės knygos pavadinimas gali suklaidinti dar prieš imantis ją skaityti, nors jis jokiu būdu nėra nei netikslus, nei nepavykęs. Tiesiog dėl skaitymo įpročio gali atrodyti, kad nuo… iki čia reiškia du artimus probleminius laukus, kurie susisteminami ir suneriami vienas su kitu taip, kad rodytų nuoseklų perėjimą. Tokia knygos funkcija, paprastai vadinama „apžvalgine“, irgi būtų pageidautina ir sveikintina, juolab kad joje būtų apžvelgiamos santykinai naujos teorijos, kurios dar tik keletą dešimtmečių slenkasi nuo filosofijos „periferijos“ į centrą (jei toks išvis įmanomas). Vis dėlto ši knyga nėra tik išsamus problemos apimties pristatymas „nuo–iki“, ji nėra ir kokios nors objektyvios šių teorijų raidos trajektorijos braižymas. Ji yra kai kas daugiau – gyvybės sąvokos perkeitimas skaitytojo sąmonėje, kuris įvyksta pamažu ir vis aktyviau įsijungiant knygos autorei.
Struktūriškai knyga iš tiesų sudėliota taip, kad pradedama nuo biopolitikos teorijų ir judama link gyvybės filosofijos. Tai reiškia, kad nuo gyvybės pavergimo, jos suvaldymo ir sutvarkymo (kitaip sakant, nuo sampratos, kur gyvybė tegali būti represuojama) pamažu pereinama prie gyvybės kaip pasipriešinimo šaltinio (ar impulso priešintis) sampratos, pagal kurią gyvybė yra nebe veikiama, bet veikianti.
Kai šią struktūrą skaitytojas supranta, pavadinimas „nuo biopolitikos iki biofilosofijos“ jam pasikeičia: jis nebe žada susistemintų, viena kitai „artimų“ teorijų apžvalgą, bet rodo mąstymo judesį – aiškiai palaikomą autorės – nuo įforminančių ir pavergiančių biopolitinių praktikų kritikos (ji aprašyta pirmosiose keturiose dalyse) prie naujo, neantropocentrinio, būdo mąstyti apie gyvybę. Į jį tekstas aiškiai pradeda vesti nuo penktosios dalies, skirtos Roberto Esposito, ir visiškai atsiskleidžia paskutinėje, devintojoje, dalyje, į kurią kokybiškai naujon diskusijon sugrįžta bemaž visi anksčiau knygoje aptarti filosofai.
Knygos teksto stilius tokią struktūrą atliepia. Atrodo, pradedama nuo daugiau ar mažiau vienbalsių skyrių, kurie yra reikalingi, kai norima pristatyti problematiką knygos pradžioje (ir iš tiesų jie labiau teikia būtiną pradinę informaciją skaitytojui, negu rodo kritinį žvilgsnį). Šių skyrių atsisakius ir pradėjus siūlyti sąvokų transformacijas nuo pirmojo puslapio, knyga veikiausiai supaprastėtų. Tokiu atveju dirbti tektų tik su tuo, ką vidutinis skaitytojas jau turi kaip sąvokų ir sampratų bagažą, ir taip visa knyga privestų tik prie kurios nors vienos iš biopolitikos sampratų, ją irgi gerokai supaprastindama. Šioje knygoje pasirinkta kita strategija: pirmiausia išdėstoma problematika, pristatomos jos ištakos, kiek reikia, įvedama į biopolitikos sąvokas ir tik tada imamasi dėstyti autorinę mintį.
Taigi pirmieji vienbalsiai skyriai baigiasi ir juose pristatyti balsai pradeda po truputį pintis, vienas kitą komentuoti ir jungtis į kompoziciją, kuriamą knygos autorės. A. Žukauskaitė čia nebe pristatinėja ar nešališkai analizuoja, bet komponuoja įtaigų tekstą, sudarytą ne vien iš diskusijų tarp filosofų – į jas įsijungia biologijos eksperimentai, biomeno kūriniai. Pavyzdžiui, performansas, kai žmogaus organizmas priverčiamas trumpam pasisavinti arklio kraujo ląsteles (p. 148–149), netikėtai gerai aiškina Esposito imunizacijos sampratą, tarp jų įsiterpia Margrit Schildrick interpretuojami biomedicininiai tyrimai, atskleidžiantys mikrochimerizmo fenomeną. Taigi – filosofijos teiginys, kuris įveda naują sąvoką, sujungiamas su meno postulatu per medicinos tyrimą. Josepho Beuyso performansas užsidarius galerijoje su laukiniu kojotu, Kiros O’Reilly performansas, kurio metu menininkė ilgą laiką praleidžia vienoje erdvėje su kiaule (p. 213–214) – šių kūrinių aprašymai pratęsia Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari interpretuojamą, Franzo Kafkos inspiruotą metamorfozės temą taip, kad ji ima akivaizdžiai skatinti atsisakyti hierarchiško požiūrio į gyvybės rūšis. Kaip visada, stebina sklandus A. Žukauskaitės argumentavimo tarpdiscipliniškumas arba gebėjimas į vientisą argumentą lygiomis teisėmis jungti fikcinę (meninę) ir mokslinę medžiagą. Niekas čia nieko neiliustruoja ir neimituoja – iš šio teksto visiškai aišku, kad sąvokos paraleliai randasi mene, gamtos moksluose ir filosofijoje. Konceptualusis menas ne išreiškia ar kartoja sąvokas, bet jas steigia. Taip pat ir knygoje aprašytais atvejais – užčiuopia tapatinimo(si) su rūšimis, formomis etc. ribas ir imasi savitais būdais kalbėti apie jų peržengimą. Menininkai artikuliuoja tai, ko nėra ir dar ilgai nebus nusistovėjusiose praktikose; kita vertus, jie paryškina tai, kas ima vos vos matytis žmonių elgesyje ir mąstyme. Todėl konceptualiojo meno akcijų aprašymai leidžia daug aiškiau ir tiksliau pagauti sampratų pokytį. Be jų knyga būtų kur kas mažiau įtaigi.
Koks gi pokytis užčiuopiamas perskaičius knygą? Ji pasakoja, kaip kinta diskursas, tematizuojantis gyvybę: gyvybė išsprūsta iš paklusnaus biopolitikos objekto vaidmens ir tampa aktyvia ir veiksnia (ne)galia, t. y. biopolitinės galios priešprieša. Šio filosofinio pasakojimo protagonistas yra daugialypumas (kurį su sąlyga, kad aiškios skirties tarp gyvo ir negyvo kūno nėra, galima vadinti gyvybe) – aktyvumas, nesiekiantis galios ir todėl nepasiduodantis tapatinimui(si), aplenkiantis biopolitinės kontrolės struktūras ir besipriešinantis hierarchizuojančiam sutvarkymui (p. 257). Itin vertinga yra A. Žukauskaitės šiame kontekste siūloma negalios sąvoka: visiškai pozityvus, galios schemų atsisakantis ir tokiu būdu biopolitinių skirstymų išvengiantis aktyvumas. Ši sąvoka ypač paveiki ne tik dėl ne visai tikėto jos įdarbinimo knygos kontekste, bet ir dėl filosofinės lietuvių kalbos – malonu, kai ji steigiama ne tik išverčiant naujus terminus, bet ir atrandant juos tarp pačios kalbos teikiamų galimybių. Turinio aspektu šia sąvoka nušaunami du zuikiai (vienas iš jų nepatenka į šios knygos uždavinius): atskleidžiamas gyvybės kaip daugialypumo atsitraukimas nuo galią suteikiančių vaidmenų, kitas – negalios sąvokos pirminis ir labai svarbus perkeitimas taip, kad ji nebėra stygiaus žymuo ir nebegąsdina kaip galios trūkumas.
Miglotas, labiau kirbantis negu aiškiai iškylantis klausimas, kuris išlieka perskaičius knygą ir skatina papildomai grįžti prie atskirų knygos dalių, skamba maždaug taip: ar perskyra tarp gyvybės kaip biopolitikos objekto ir gyvybės kaip tapatinimui(si) besipriešinančio daugialypumo nėra kiek per ryški (arba, kaip sakoma teoriniu žargonu, šiek tiek pernelyg metodinė), ar nepaverčia ji bemaž opozicijomis to paties reiškinio atskirų, dažnai persiklojančių ar susiliejančių tarpsnių? Kas pasikeičia atsisakant tapatumo ir pereinant prie daugialypumo? Būtent atsisakant ir pereinant – tai tarsi reikštų ne dviejų sampratų persiliejimą, kai dabar besirandanti gali fragmentais koegzistuoti su nueinančia, o vienos sampratos užbaigimą ir kitos pradžią. Ar tikrai verta kelią nuo biopolitikos prie biofilosofijos vaizduoti kaip išsilaisvinimo kelią, tuo būdu pasiekiant bemaž opozicinį santykį tarp gyvybės (kaip pozityvios veiksnios ne-galios) ir ją įforminančios biogalios? Kitaip sakant: ar verta atsisakyti bet kokios biopolitikos kaip žalojančios gyvybę, užuot ją tobulinus? Atsakymas girdėtas taip pat dažnai, kaip ir klausimas: ir taip, ir ne. Taip – jei skaitome arba rašome knygą ir mėginame išjudinti senuose praktiniuose modeliuose įstrigusias sampratas, ne – jeigu kalbame apie bet kurias kasdienes praktikas. Išskyrus vėlgi menines: tiek meninėmis praktikomis, tiek filosofiniais tekstais pabrėžiamai viena nuo kitos atskirtos koncepcijos padeda šiek tiek drąsiau, žingsnis po žingsnio, trinti ir sulieti tapatybių ribas ir palengva plokštinti hierarchines schemas. Todėl gyvybės formų skirtis ir vertes kvestionuojančio ir konceptualizuojančio meno pavyzdžiai prie A. Žukauskaitės formuluojamos minties dera nepalyginamai geriau, negu derėtų bet kokių kitokių, įprastesnių ir visiems atpažįstamų praktikų aprašymai.
Dar vienas, taip pat įdomus klausimas: ar šis judesys – nuo biopolitikos prie biofilosofijos – yra objektyvi teorijų raidos tendencija, kuri bet kurio kito kolegos būtų atpažinta ir įvardyta chronologiškai slenkant nuo veikalo iki veikalo? Atsakyčiau, kad ne. Ši knyga nėra chronologinio vienos teorijos pokyčio vaizdavimas, taip pat ir ne sinchroninių „stovyklų“ žemėlapis. Mintis, kuri galiausiai, perskaičius knygą, išlieka kaip neartikuliuojamas kondensuotas viso skaitymo įspūdis, veikiau drąsinanti nei aiškinanti. Atrodo, kad šis pasistūmėjimas nuo primesto tapatumo prie išsilaisvinančio daugialypumo yra ne konstatuojamas kaip atsitikęs laike ar išsidėstęs teoriniame „lauke“, bet rodomas kaip realiai galimas bet kuriai biopolitinei tvarkai įsigalėjus. Galėtų būti įžvelgiamos net atvirkščios tendencijos, o objektyvi ar akivaizdi tendencija šiandienos filosofijoje išvis sunkiai įmanoma. Taigi šis perkeitimas vis tik yra knygos autorės mintis ir knygos idėja.
Neabejotinai vertingos ir kitos knygos funkcijos: ji gali būti naudojama kaip gera mokomoji literatūra, kuria siekiama greitai, bet nuodugniai susipažinti su besiformuojančia ir itin gyvybinga filosofijos kryptimi. Be to, dėl minėto argumentacijos tarpdiscipliniškumo ji gali būti pravarti ir kaip savotiškas žodynas, palengvinantis susikalbėjimą tarp skirtingų mokslo ar meno veiklų.