Šių metų gegužės 17-18 dienomis vyko metinė Lietuvos filosofų draugijos konferencija Polemos: ontologija, kalba, visuomenė. Apžvelgti šį mūsų šalies filosofinės padangės įvykį mano atveju reiškia rasti poleminį santykį su savimi pačia: turėjau progos ir pabūti liudininke aštrių organizatorių diskusijų dėl konferencijos temos, ir paskaityti pranešimą, ir pamėginti užfiksuoti renginio metu vykusį idėjų judėjimą.
Vienas iš panašaus pobūdžio renginių organizatoriams kylančių iššūkių yra sugalvoti temą, kurioje rastų vietą skirtingus klausimus skirtingose filosofinėse mokyklose sprendžiantys tyrėjai, o kartu nepamesti fokuso, teminės ašies. Ar šįkart pavyko? Ir taip, ir ne. Jei tikėsimės šiųmetėje LFD konferencijoje rasti visų šalies filosofų ir jų nagrinėjamų klausimų klasifikaciją, tuomet galime sakyti, kad užduotis nebuvo iki galo įvykdyta. Programoje nėra nė vieno analitinei filosofijai priskirtino pranešimo, o temos – kaip liudija ir sekcijų paskirstymas – išsidėsto kontinentinės filosofijos ontologijos problematikos lauke bei socialinių-kultūrinių-politinių problemų srityje. Pastaroji imta štrichuoti jau ketvirtadienio vakaro sesijoje Tikrovės siekis ir jos eklipsė: tarp polemikos ir propagandos ir prie jos grįžta jau metalygmeniu penktadienio vakaro sesijoje Humanitariniai mokslai polemikų sūkuriuose. Tokiu būdu užklaustas tiek filosofo vaidmuo socialinių-politinių-kultūrinių realijų akivaizdoje, tiek jo kaip akademinio gyvūno tapatybė ir jos perspektyvos.
Ontologinei problematikai skirtose penktadienio sesijose Polemos kaip ontologinis principas ir Ateitis, vaizduotė ir žmogaus pabaiga apsistota prie pamatinių polemikos sąlygų tikrovėje, jos etinių implikacijų ir galiausiai – prie nūdienės technologijų ir ekologinio sąmoningumo aktualijų skatinamo žmogaus sampratos permąstymo. Negalėčiau teigti, kad konferencijos temų spektras reprezentuoja Lietuvos filosofinę tikrovę, tačiau ar toks turėtų būti mokslinės konferencijos tikslas? Būčiau linkusi šią užduotį palikti metraštininkams, o įvykusią konferenciją laikyti šiandien Lietuvos tyrėjus intriguojančių klausimų koliažu. Erdvė polemikai, kuria tampa kiekviena nusisekusi konferencija, kartu numano ir idėjų apytaką, tačiau apie ją kiek vėliau.
Draugija ir toliau tęsia tradiciją apdovanoti geriausios jaunojo mokslininko publikacijos konkurso laureatą, kuriuo šiemet tapo Tomas Šinkūnas. Konferencijoje straipsnio pagrindu jis skaitė pranešimą Aurelijaus Kolnajaus šleikštulys: ištakos, struktūra ir esmė, kuriuo gaiviai reprezentavo likusioje programos dalyje ne itin gausų fenomenologų flangą. Naujovė šiemet – kviestinis pranešėjas, išplėtęs poleminį lauką apapus valstybių ir filosofinių mokyklų sienų. Konferencijoje savo naujausią knygą Meaning in Action: Outline of an Integral Theory of Culture pristatė Reinas Raudas. Jis pasiūlė kultūros teoriją, pagrįstą prielaida, kad kultūra yra tekstinė prasmės praktika – jos kūrimas ir perdavimas. Projekto užmojis nekuklus: sukurti universalius teorinius įrankius, leidžiančius tirti prasmės kūrimą ir dalybas visuose kultūros ir meno laukuose. Tokio universalumo galimybė užklausta diskusijoje po pranešimo. Aš savo ruožtu atkreipčiau dėmesį, kad R. Raudo siekis rasti prieigą prie kultūros tikrovės rezonuoja su šiuolaikinei kontinentinei filosofijai neretai būdingu noru pervertinti partikuliarybės mąstymą ir rasti prieigą tiek prie tikrovės, tiek prie žmogaus esmės (čia minėtini tiek spekuliatyvieji realistai ir naujieji materialistai, tiek nūdienos fenomenologų formuojamas atsakas jų priekaištams).
Kad ir kokia asociatyvi būtų pastaroji sąsaja, kaip netrukus paaiškės, daugumą konferencijos pranešimų vienija siekis kurti naują mąstymo platformą ar sąvokų taikymo būdus, užuot paprasčiausiai reflektavus tai, kas jau įvykę diskursyvioje ar, jei norite, veiksmo tikrovėje. Mėgindama likti ištikima konferencijos pretenzijai į polemiškumą, šias kūrybines pastangas apžvelgsiu per įtampas, kuriose skleidėsi pranešimų idėjos ir diskusijos apie jas.
Filosofinė tikrovė vs gyvenimo tikrovė
Ši įtampa tvyrojo klausantis ketvirtadienio vakaro pranešimų ir ypač diskusijos po jų. Gintautas Mažeikis pranešime Polemos Ulro žemėje ir triumfuojančio žvėries išvarymas Williamo Blake‘o ir Česlovo Milošo idėjų kontekste kėlė klausimą apie adekvatumo ir neadekvatumo santykį etinio lūžio momentais. Ulro žemė – paradoksali vieta. Tai pragaras žemėje, kuriame kenčia teisuoliai, adekvatūs,ištikimi savo prielaidoms ir moralinėms normoms, todėl negebantys reaguoti į aplinkos keliamus iššūkius ir tokiu būdu pasmerkiantys save ir kitą kentėti. Po pranešimo vykusioje diskusijoje G. Mažeikio klausta, ar nebuvo galima tos pačios idėjos perteikti kitaip, ne gaivališku ir asociacijomis prisodrintu pranešimu. Atsakydamas į abejonę pranešėjas grąžino klausytojus prie išskleisto adekvatumo paradokso – pranešimo forma ir turinys turi sutapti, nors etinė situacija gali pareikalauti vidinio nesutapimo su savo paties principais, priklausymu tam tikrai grupei ir pan. Tai ir yra neadekvatumas.
Sąvokinio neadekvatumo būta ir diskutuojant apie Kasparo Pociaus pranešimą „Pokalbis su niekuo“: Alaino Badiou tuštumos samprata, kuriame išskleistos teorinės Badiou prielaidos, leidžiančios taikyti jo filosofinį įrankyną politinėms realijoms analizuoti. Viena dažniausiai pranešime linksniuotų sąvokų – konsistencija (pranc. consistence) – klausytojams pasirodė migločiausia diskurso dalis, nors tai viena kertinių Badiou teorijos sampratų. Mėginant tikslinti „konsistencijos“ reikšmę iškilo poreikis rinktis tarp konsistencijos kaip tirštumo ir konsistencijos kaip neprieštaringumo. Šioje sąvokinėje kryžkelėje ėmė aiškėti, kad išversti Badiou žodyną į tarpsritiškai prieinamą kalbą nėra taip paprasta.
Nors netrukus rasta užuovėja delioziškoje idėjoje apie tai, kad naujos sąvokos nukaldinimas yra viena iš mąstymo būtinybių, abejonė filosofinių samprotavimu adekvatumu gyvenamajai tikrovei mane apsėdo ilgam. Jei priimame Deleuze‘o vaizdinį apie filosofą, kuris kaldina sąvokas tikrovei sučiuopti ir sučiuopiant tą tikrovę keisti, kyla natūralus noras išsimėginti patiems. Taigi ar konferencijoje nukaldinta kokių nors sąvokų? Nebūčiau tuo tikra. Viena aišku, jog tikrovei pritaikytos metaforos ir padarytos sąsajos, kurių iki šiol nebuvo eksploatuota filosofiniame žodyne. Taip filosofinė tikrovė pasirodė ne tokia ir atsijusi nuo gyvenimo tikrovės.
Žinoma, galėtume sakyti, kad filosofinė tikrovė yra gyvenimas, ir būtume teisūs. Šią nuostatą patvirtino Povilo Aleksandravičiaus pranešimas Europos idėja: problemos ir polemikos lietuviškame kontekste, kuris dalyvauja pastaruoju metu itin paaštrėjusioje diskusijoje apie Europos tapatybę. Pranešime, išaugusiame iš viešumoje vykusios polemikos su Vytautu Radžvilu, akcentuotas skirtumas tarp atvirumo ir neapibrėžtumo, pirmąjį suvokiant kaip Europos gyvasties ženklą, o antrąjį – kaip užtaisą jos savinaikai. Kaip teigė pranešėjas, laikant abi sąvokas sinoniminėmis, netrunkama atsimesti į menkai pagrįstą skepsį ar net aršų puolimą prieš europietiškąją įvairovę – idėjinę, kultūrinę, tautinę, religinę. Kad filosofai diskutuoja apie Europą – nieko nauja, tačiau mūsų platumose retai kada panašios diskusijos peržengia bendraminčių ratelių ribas. P. Aleksandravičiaus pranešime šioji pastanga padaryta ir bandyta įtraukti radikaliai priešingos pozicijos besilaikančią pusę. Panašios įtampos tvyro filosofų kasdienybėje, kuri, deja, ne taip dažnai įvardijama ir kuriai dėmesio skiriama kur kas mažiau nei ginčams dėl sąvokinių ar interpretacinių niuansų.
Vis tik nors impulso būta stipraus, polemos dėl Europos netruko sugrįžti į bendraminčių kiemą. Pasirodė, kad rasti neapibrėžtumo pavyzdžių ne taip ir paprasta, o atvirumo puolėjų tiesiog tuo metu nebuvo salėje. Tai galėtų būti akstinas užklausti paties polemizavimo vertę: galbūt priešingos pozicijos vaiduokliška prezencija kaip tik atpalaiduoja nuo prievolės konstruoti bei atrėminėti priešininko argumentus ir leidžia kalbėtis, niuansuoti poziciją taip, kad šioji įtrauktų kuo daugiau nuomonės spektre išsidėsčiusių pozicijų. Ar tai ir yra tasai geidautinas atvirumas?
Karas vs taika
Nors konferencijos sesijose eksplicitiškai neįvardyta, karo ir taikos įtampa tvyrojo ontologinei ir etinei problematikai skirtuose pranešimuose. Kova tarp ontologinių principų senovės graikų filosofijoje atskleista Naglio Kardelio pranešime Filosofinė dialektika kaip poleminis dialogas tarp taikos ir karo: Herakleitas ir Platonas.Vis tik jei apie dialektiką galvotume iš hegeliškos perspektyvos ir tikėtumėmės sutaikymo ir užlaikymo kaip perėjimo vienu įtampos laipteliu aukščiau, graikiškoji polemika tarp karo ir taikos pasirodys negalima išspręsti sintezės būdu. Panašus reiškinio dvilypumas regėti ir Jolantos Saldukaitytės skaitytame pranešime Išgelbėti eilinį Kitą: karas ir taika Levino filosofijoje.
Vis tik nepaliko įspūdis, kad apie karą kaip politinį reiškinį Levino filosofija mažai ką gali pasakyti, tad įdomesnė man pasirodė per diskusiją pačios pranešėjos iškelta idėja apie Kitam kaip liepiančiam ir įpareigojančiam būdingą prievartą. Tiek N. Kardelio, tiek J. Saldukaitytės pranešimai suponuoja, kad įtampa tarp karo ir taikos nėra dvipoliška, o veikia kaip dvi to paties dalyko pusės. Kaip minėta, hegeliškos sintezės karo ir taikos įtampos svarstymuose nebuvo matyti. Tačiau, nors nebuvo Hegelio, buvo Deleuze‘as, kurio hegeliškumas (nors ir ginčytinas) vis tik tvyro tarsi kerai, iš kurių siekiama vaduotis. Audronės Žukauskaitės pranešime Tamsusis prekursorius, arba diferenciacijos principas Gilles’io Deleuze’o filosofijoje aptartas diferenciacijos principo varomasis dėmuo – tamsusis prekursorius. Darsyk įsitikinta, kad ten, kur esama dviejų skirtumo, reikalingas ir trečias, bei tuo, kad filosofijos paskirtis yra dauginti galinčių padėti užčiuopti tikrovės veikimo dėsnius sąvokų.
Žmogus vs X
X žymiu tai, kas dar neatėjo ar kas yra esmiškai priešinga racionaliam žmogiškumo supratimui, kas yra nežmogiška per se. Sesijoje Ateitis, vaizduotė ir žmogaus pabaiga skaitytuose pranešimuose kelta idėja apie žmogaus ribų ir žmogiškojo proto permąstymo būtinybę technologijos raidos ir ekologinių pokyčių kontekste. Vaizduotė yra techniška, racionalumas yra algoritminis, o žmogaus pabaiga gali reikšti žmonijos atgimimą, – tokiomis prielaidomis rėmėsi pranešėjai Kristupas Sabolius, Ignas Šatkauskas ir aš. Saboliaus pranešime Algoritmai ir impotenciali vaizduotė filosofinis diskursas pasirodė galintis nušviesti programavimu grįstos technologijos raidos kryptis ir perspektyvas. Tas pats, beje, galioja ir atvirkščiai. Algoritmo sąvoka pasirodė galinti kuo puikiausiai funkcionuoti ir programuotojų, ir filosofų žodyne, o šių sąvokos dalybų išdava – proga permąstyti žmogaus sąmonės (proto ir vaizduotės) veikimo pagrindus. Žmogaus sampratos persvarstymas rūpėjo ir man, kai pranešime Transcendentalinis subjektas: sukurti žmogų iš naujotyriau nūdienos filosofų brėžiamas gaires reaktualizuoti kantišką subjekto idėją taip, kad šioji apimtų išoriškus, techninius tikrovės aspektus. Galbūt tarp žmogaus ir mašinos ne toks jau didelis skirtumas? Ignas Šatkauskas žmogaus sampratos permąstymą vykdė kiek kita kryptimi. Pranešime Pasaulio ar žmogaus pabaigos? Ekologinės katastrofos lūkestis ir fenomenologija jis padėjo pagrindus idėjai, kad, atsigręžus į čiabuvių žinojimus (indigenous knowledges), pavyktų išsivaduoti iš pasaulio pabaigos naratyvo ar bent įsiveiksminti jo atžvilgiu.
Visi trys pranešimai polemos principą kvietė peržengti įvesdami simbiotinį veikimą: simbiozės tarp vaizduotės ir technikos, sąmonės ir tikrovės, žmogaus ir gamtos. Tad polemos principas čia suveikė veikiau kaip katalizatorius pokyčiui ar kaip retroaktyviai steigiama perskyra.
Filosofija vs X
Nors filosofas irgi žmogus, įtampos tarp filosofijos ir to, kas filosofija nėra, nekyla ranka padėti į ankstesnę lentynėlę. Visų pirma todėl, kad konferencijoje keltas klausimas apie filosofijos tapatybę ir jos veikimo perspektyvas nūdienos mokslo, politikos ir socialinės tikrovės baruose yra metaklausimas. Filosofai nebūtų filosofai, jei neapmąstytų ir savo pačių vietos „po saule“ – tarp kitų disciplinų.
Evaldo Juozelio pranešimo Mokslo ir politikos akistata: įrodymai, vertybės, ideologijos saulė švietė labiau JAV situacijai negu Lietuvos terpei. Tirta, kaip viešosios nuomonės susipriešinimas dėl mokslo teiginių patikimumo priklauso nuo žmonių politinių pažiūrų. Konservatorių ir liberalų palaikytojai, pasirodo, skirtingai vertina mokslinių faktų validumą, tad faktas ir vertybė vis tik tebevaikšto kartu. Prie lietuviškųjų realijų grąžino Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio (pastarajam kalbant) pranešimas Kova už humanitarinių mokslų sielą: vertė ar poveikis? Jame pristatytos mūsų šalies filosofų pozicijos savo pačių amato (o gal reikėtų sakyti – gyvenimo būdo?) atžvilgiu. Jos išsidėsto įtampos tarp vidinės sielovados ir išorinės sielovados skalėje. Pirmoji akcentuoja humanitarinių mokslų savaiminę vertę, antroji – humanitarinių disciplinų poveikį kitoms visuomenės sritims. Kaip pastebėta pranešime, Lietuvos humanitarai vis dar linkę legitimuoti savo veikimą savaiminės vertės kriterijumi, o tokia legitimacija yra labai idėjinė ir matuojama sunkiai apčiuopiamais kriterijais.
Kaip padėtį gerinti? Štai čia būtų buvusi puiki proga polemikai, tik niekas nesusirėmė šiuo klausimu. O gaila.