Ruslanas Baranovas

2017 metų spalio 27 dieną vyko Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus surengta konferencija „Dekonstruoti Derrida“. Kaip konferencijos metu pastebėjo Nijolė Keršytė, Derrida filosofija nepriklausomybės pradžioje buvo vienu populiariausių aptarimo objektų. Apie ją vyko seminarai, studentai rašė kursinius ir bakalaurinius, buvo skaitomi pranešimai, dažnai ji buvo aršiai kritikuojama. Net žodis „dekonstruoti“ tapo viešojo diskurso žodžiu, nors beveik be išimčių naudojamu netiksliai. Turime net du (be ironijos) ilgesnius vertimus („Apie gramatologiją“ ir „Tikėjimas ir žinojimas“) ir daugybę išsibarsčiusių tekstų, kuriuose Derrida filosofija yra svarstoma arba bent jau pasirodo. Tad kas suteikė akstiną dar kartą grįžti prie gerokai apdirbtos dirvos? Apie tai kvietime užsimena konferencijos organizatoriai: „Surengti Jacques’o Derrida filosofijai skirtą konferenciją paskatino pastaruoju metu publikuojama šio mąstytojo seminarų, vestų tiek Prancūzijos, tiek JAV universitetuose, medžiaga. Jau išleisti penki paskaitų ir seminarų tomai – Žvėris ir suverenas I–II (2001–2003 m. seminarai), Mirties bausmė I–II (1999–2001 m. seminarai), Heideggeris: būties ir istorijos klausimas (1964–1965 m. seminarai).“ Kaip šių naujų, jau pomirtinių, raštų šviesoje atrodo tai, ką mes žinome apie Derrida? Ar šie tekstai kažką keičia, aiškiau atskleidžia, paaiškina, kelia klausimus? O jei pridėsime mūsų lietuviškąjį diskursą? Naujas filosofijos sroves, atsiradusias jau po mąstytojo mirties? Šias ir aibę kitų temų ir kvietė nagrinėti konferencijos rengėjai.

Konferencijoje buvo perskaityti 7 pranešimai. Naglis Kardelis (LKTI) (Sokratiškasis elenchas ir deridiškoji dekonstrukcija: filosofiniai panašumų ir skirtumų aspektai) siekė parodyti, kad sokratiškasis paneigimas ir dekonstrukcija panašūs savo etine motyvacija, t. y. tuo, kad jie abu atskleidžia žmogaus baigtinumą. Tokiai pažiūrai oponavo Nijolė Keršytė. Apskritai, nors pranešime dekonstrukcija pasirodė sokratiškai, būtent dekonstrukcinė Sokrato interpretacija buvo įdomi ir gaivi. Aš, Ruslanas Baranovas (VU), savo pranešime stengiausi parodyti (ne)-(pseudo)-sąvokų difference ir Aufhebung šeimyninį panašumą ((Ne)sąvokų šeimyna: différance ir Aufhebung). Denis Petrina (VDU) apmąstė draugystės ir gedėjimo aporijas (Sustingusi dialektika: draugystės šmėklos ir gedėjimo ne/galimumas Jacques’o Derrida (politinėje) filosofijoje), o Giedrė Tatarūnaitė (VU) pristatė Rorty kritiką Derrida atžvilgiu (Privataus ir viešo diskursų dialektika: Rorty kritikuoja Derrida). Audronė Žukauskaitė (LKTI) (Derrida ir Esposito: imuniteto ir užkrato paradoksai) svarstė apie imuniteto ir užkrato sąveiką medicinoje ir šių modelių perkėlimą į politinę teoriją bei tokiu būdu pratęsė savo biofilosofijos projektą. Daina Habdankaitė (VU) (Šmėkliškas Derrida laikas Kieferio tapyboje), Derrida ateities teoriją iliustravusi vokiečių menininko Anselmo Kieferio darbais, pranešimo pabaigoje parodė atsargumą dėl pačios Derrida ateities sampratos. Konferenciją užbaigė Danutė Bacevičiūtė (LKTI) (J. Derrida apie mirties bausmę: prieigos klausimas), kuri parodė, kad Derrida mirties bausmės klausimas nėra tik vienas iš etikos ar teisės paraštinių klausimų. Jo svarstymas neišvengiamai įtraukia pačius seniausius ir centrinius filosofijos klausimus.

Kaip matyti, net 6 iš 7 pranešimų sukosi apie etinę-politinę problematiką. Būtent tokios ašies atsiradimas padėjo konferencijai netapti skirtingas problemas svarstančių ir į save nukreiptų diskursų sakykla. Renginio metu dažnai skambėjo svarstymai apie Derrida tyrimuose pasirodančią skirtį tarp „ankstyvojo ir vėlyvojo Derrida“ ir net žodžio „dekonstrukcija“ prasmingumo kalbant apie vėlyviausius filosofo tekstus. Nuomonės išsiskyrė: vieni labiau palaikė skyrimą, kiti gynė vieningesnės Derrida filosofijos vaizdą.

Vis dėlto du man įdomiausi klausimai lieka atviri. Derrida filosofija gimė ir savo vardą gavo iš tam tikros filosofinės tradicijos. Juk net žodis „dekonstrukcija“ visų pirmiausia buvo heidegeriškojo Destruktion vertimas. Ši tradicija, prasidėjusi nuo Nietzsches, tęsiama Husserliu ir Heiddegeriu bei baigiama pačiu Derrida, buvo metafizikos įveikos tradicija. Idėja, kad būtina atrasti, kaip mąstyti „nemetafiziškai“, suformavo šios tradicijos tikslus, darbotvarkę ir metodus. Nuo Nietzsches iki šiandienos apie metafizikos įveiką parašyta milijonai puslapių. Dabar ši tradicija užleidžia savo centrinę vietą filosofijos diskurse. Analogišką vyksmą galime matyti ir analitinėje filosofijoje. Tad kyla klausimas: ar kontekstualią ir tradicijoje tarpstančią Derrida filosofiją galima iškelti anapus jos? Kitaip formuluojant: ar Derrida sąvokas ir įrankius galima naudoti kitiems tikslams ir ar tokiu atveju visa tai dar kažką reikš? Arba, Rorty žodžiais tariant, ar ironiją galima perkelti į neironiškus kontekstus ir kas tada iš jos liks?

Antra, etinė-politinė konferencijos ašis dar labiau išryškino Derrida etinio-politinio mąstymo problemiškumą. Paprastai emancipacijos diskursus (o tokią ambiciją dekonstrukcija neabejotinai turi) vertiname dėl  emancipacijos potencialo arba dėl galimybių diagnozuoti. Ką turiu galvoje? Teorija gali būti vertinga todėl, kad ji pasako kažką naujo apie mūsų politinę būklę, atskleidžia valdymo ar išnaudojimo mechanizmus ir t.t. Tai – jos diagnostikos galimybės. Į tai, pavyzdžiui, nukreipta Franfurkto mokykla. Ar dekonstrukcija pasako kažką savito apie mūsų etinę, ir ypač politinę, būklę? Kalbant apie emancipacijos potencialą, Derrida filosofija neabejotinai priklauso „politiniam įvykiui“. Pagrindinis klausimas čia –  ne tiek apie dekonstrukcijos savitumą, o apie šios paradigmos potencialą. Ar „politinio įvykio“ ir Kito laukimas, ištikimybė šiam laukimui („Fidelity to the event“) turi politinio potencialo? Į abu šioje pastraipoje iškeltus klausimus aš linkęs atsakyti neigiamai.

Tikiuosi, kad į man likusius klausimus atsakymų bus galima ieškoti ateities konferencijose, skirtose Derrida minčiai (kurios, tikėkimės at-eis, priešingai nei „grynoji“ ateitis). O kol kas belieka pasidžiaugti gausiu (pradžioje suskaičiavau 30 žmonių!) dalyvių kiekiu ir paraginti konferencijose gausiau lankytis kolegas profesionalius filosofus!

Konferencijos PROGRAMA