Lietuvos filosofų draugija ir

Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų institutas ir Vertybių tyrimų laboratorija

2018 metų gegužės 18 dieną rengia metinę konferenciją

POLEMOS: ONTOLOGIJA, KALBA, VISUOMENĖ

Konferencijos anotacija

Filosofija – tai konkuruojančių idėjų ir požiūrių kova, ir būtent filosofijoje kova, polemos, buvo apmąstyta pačiais įvairiausiais aspektais. Žodžiu polemos graikai įvardijo ne tik karą, bet ir kitas kovos formas, susijusias ne su naikinimu, o su kūryba, manydami, kad tiesos reikia ieškoti ne tik privačiai kontempliuojant, bet ir kartu su kitais dalyvaujant poleminėse diskusijoje: jos reiškėsi kaip visuomenės saitus stiprinantis savitas socialumo pavidalas, be kurio nebūtų galėjusi atsirasti bei skleistis ir pati demokratija (vėlesnis graikiškųjų poleminių diskusijų variantas – Europos universitetuose vykę garsieji Viduramžių scholastų disputai). Visas graikų gyvenimas buvo persmelktas varžybų dvasios – polemos buvo įrašytas į patį graikų kultūros, davusios pradžią ir visai Vakarų civilizacijai, kodą. Polemos reiškėsi ne tik kraštutine – žmogų ir visuomenę naikinančio karo – forma, bet ir paskiram individui bei sociumui atsinaujinimą teikiančiais ir jų kūrybines galias stimuliuojančiais konkurencijos pavidalais – antai retorikos, muzikos ar sporto agonu, taip pat iš „balto pavydo” (zēlos) varžovui kylančiu nepiktu varžybų vaidu, davusiu pradžią kultūringam eristiniam ginčui ir eristikos menui.

Herakleito ištarose polemos nusakomas ne tik kaip visuomenę stratifikuojantis pradas, vienus žmones apreiškiantis kaip vergus, o kitus – kaip laisvuosius, bet ir kaip pamatinis visos būties principas, kuriantis hierarchinę tikrovės struktūrą ir laiduojantis dinaminę kosmo prigimtį bei raidą: jei jo nebūtų, pasaulis neatsiskleistų kaip harmoninga ir dinamiškai aktyvi visuma, stebinanti grožiu bei įvairove ir mąstytojo protui skambanti taip, kaip skamba lyros stygos, įtemptos tarp priešingų jos ragų, simbolizuojančių priešingus tikrovės polius. Jau graikai suvokė, kad polemos – tai tiesiog kita harmonijos pusė ir kitas jos vardas, net jei filosofiniai bandymai sieti polemiką ir harmoniją vestų į aporijas, kurios ir pačios yra „poleminių“ įtampų pačiame mąstyme išraiška. Vėlesnėje Vakarų filosofijos tradicijoje ontologinis polemos aspektas buvo toliau plėtojamas daugybe kitų pavidalų, ypač produktyviai – dialektinėje Hegelio filosofijoje ir šiuolaikiniuose jos variantuose. Daugelio praeities ir dabarties mąstytojų požiūriu, aukštoji kultūra ir civilizacijos pasiekimai apskritai neįmanomi be polemos su savimi pačiu – be didelės pastangos, didžiausio dvasinių bei fizinių jėgų įtempimo ir mąstymą bei praktinį veiksmą mobilizuojančios dvasinės kovos.

Polemos prado veikimą atrandame ir kalboje, kurios sistema nebūtų įmanoma be kalbos terpėje „polemiškai“ sąveikaujančių priešingų narių, sudarančių binarines opozicijas: įvairiuose kalbos lygmenyse – pradedant fonologija ir baigiant sintakse bei semantika – atsirandantys diferenciniai skirtumai leidžia susiformuoti kalbinės sistemos struktūrai ir padaro įmanomą patį įženklinimą bei reikšmę kuriantį dinaminį ženklų judėjimą. Pirmapradis kalbos konstravimo(si) veiksmas yra toks pat „polemiškas“, kaip ir vėlesni bandymai filosofiškai dekonstruoti kalbos ir jos terpėje besireiškiančio mąstymo struktūras.

Pagaliau polemos iškyla ir kaip socialinės bei politinės erdvės organizavimo principas, paremtas „polemine“ savųjų ir svetimųjų, draugų ir priešų skirtimi. Jis ne tik steigia politiką, demarkuodamas „savos“ ir „svetimos“ politinės erdvės sritis, bet ir pačią politiką, įmanomą tik tarp civilizuotų žmonių, „polemiškai“ apreiškia kaip alternatyvą karo brutalumui: praktinio veiksmo galimybių lauke „polemiškai“ nubrėždamas demarkacinę liniją tarp politikos ir karo, polemos paradoksaliu būdu karą ir politiką apreiškia kaip dvi skirtingas kovos formas bei du skirtingus konkuravimo režimus, taip pat du skirtingus visuomenės problemų sprendimo būdus. Protuose vykstanti kova tarp karo logikos ir taikos logikos taip pat yra poleminė kova – filosofinis argumentavimas už taiką gali būti toks pat aistringas ir „polemiškas“, kaip ir filosofinis argumentavimas už karą. Socialinė kritika, „polemiškai“ užklausianti šiuolaikinę visuomenės būklę, grįstą beatodairiška konkurencija ir kitomis subtiliomis socialinio karo formomis, taip pat yra polemos, tik jis kariaujamas ne dėl paties karo, o siekiant socialinės taikos.

Prašome siųsti pranešimų tezes (200-350 žodžių), nurodant savo instituciją ir pareigas, iki balandžio 15 d.  adresu: polemos2018@gmail.com. Organizatoriai autoriams atsakys iki balandžio 13 d.

Konferencijos mokslinis komitetas: pirmininkas Povilas Aleksandravičius, nariai: Ruslanas Baranovas, Daina Habdankaitė, Naglis Kardelis, Jolanta Saldukaitytė, Rita Šerpytytė, Audronė Žukauskaitė.

Konferencijos organizacinis komitetas: Povilas Aleksandravičius, Andrius Bielskis, Daina Habdankaitė, Marija Vabalaitė, Audronė Žukauskaitė.