Danutė Bacevičiūtė, PRAEIGA IR PERTRŪKIS: FENOMENOLOGINĖS LAIKO SAMPRATOS TRANSFORMACIJA. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, 255 p., 300 egz.

Atrodo, kad niekas šiandien negali apibrėžti, kas yra fenomenologija, neatimdamas jos savitumo, ir tikėtis didelės dalies fenomenologų pritarimo. Yra bent keli Husserlio fenomenologijos etapai, Heideggerio fenomenologija, Merleau-Ponty, Gurstwicho, Finko fenomenologijos ar natūralizuota analitinė fenomenologija. Visi šie fenomenologijos variantai atrodo kaip skirtingų rūšių žvėrys. Taip pat egzistuoja taip vadinama postfenomenologija. Žymiausi šios atstovai mūsų diskursui – Levinas, Derrida, Waldenfelsas, Marionas ar Zahavi – taip pat nesutaria, kas fenomenologija yra, o dažnai net nesutinka būti vadinami postfenomenologais.  Tai nereiškia, kad fenomenologija yra tuščias žodis, o patys fenomenologai – nieko bendro neturinčių žmonių bendrija. Bet tai sukelia pavojų dėl paties termino infliacijos. Šiandien beveik viskas gali būti pavadinta fenomenologija. Dažnai reikia ypač didelio talento suprasti, kodėl savo įspūdžiais besidalinantis literatūrologas sako, kad tai, ką jis daro, yra literatūros fenomenologija. Panašus nerimas kartais kyla ir klausant profesonalių filosofų. Štai Tomas Kačerauskas rašydamas apie fenomenologiją Lietuvoje prie jos priskiria ir hermeneutiką bei egzistencinę filosofiją. Tuomet praktiškai visi Lietuvos filosofijos lauko dalyviai atsiduria „fenomenologijos Lietuvoje“ lauke. Toks termino infliancijos pavojus kyla ne tik liūdnos šlovės filosofui. Tokią fenomenologijos situaciją reikia turėti galvoti atsiverčiant 2016 metais pasirodžiusią Danutės Bacevičiūtės monografiją „Praeiga ir pertrūkis: fenomenologinės laiko sampratos transformacija“.

Bacevičiūtės puikiai įsisąmoninusi šiuolaikinę fenomenologijos būklę ir jau dviem pirmaisiais monografijos sakiniais ją pažymi: „Kalbėti apie fenomenologinę laiko sampratą ir jos transformaciją vienaskaitine forma yra mažų mažiausiai netikslu ar net įžūlu. Juk pati fenomenologija niekada nebuvo suvokiama esanti apibrėžta doktrina, teorija, ar juo labiau sistema, bet veikiau – fenomenologinis judėjimas ar sąjūdis“ (12). Stipriausia monografijos pusė yra ta, kad čia pat labai griežtai ir aiškiai apibrėžiama tai, kokį fenomenologijos variantą tirs Bacevičiūtė: „Todėl, galbūt ir mums tiksliau būtų kalbėti ne apie apibrėžtą fenomenologinę laiko sampratą, o apie nuolatinę pastangą apvalyti laiko patirties aprašymus nuo minėtų metafizinių likučių“ (Ten pat). Taigi „Praeigoje ir pertrūkyje“ fenomenologija suvokiama visų pirma kaip anti-metafizinis projektas. Toks požiūris ne tik atitinka husserliškas fenomenologijos ištakas, bet ir įrašo tyrimą į labai aiškų Nietzsche‘ės, Husserlio, Heideggerio, Levino ir Derrida metafizikos įveikos kontekstą. Būtent todėl laiko sampratos „gerumo“ matas yra tai, kiek stipriai ji „apvalyta“ nuo metafizikos. Fenomenologinės laiko sampratos transformacija, esanti pagrindine monografijos tema, taip pat matytina šiame kontekste. „Levino postfenomenologinę diachronijos ̦paradigmą“ Bacevičiūtė laiko „pranašesne“ nei „Husserlio ‚gyvosios dabarties‘ paradigmą“, nes pirmoji yra „švaresnė nuo metafizikos“.

Ką tik aptarti pirmieji monografijos puslapiai ypač svarbūs, nes jie pasako, apie ką yra ši knyga. „Praeiga ir pertrūkis“ yra knyga apie metafizikos įveikos istoriją žvelgiant iš fenomenologijos lauko ir laiko vaidmenį tame lauke. Nors tai gali nebūti akivaizdu, knyga tiria tai, kas šiai istorijai svarbu Husserlio filosofijoje, kaip tai suprato kiti filosofai ir kaip į tai reagavo. Kalbant dar paprasčiau, tai – knyga apie tradiciją ir recepciją. Šiuo aspektu tai nėra filosofijos istoriko, siekiančio ištirti ir suprasti visas Husserlio ištaras apie laiką, o tada ištirti Heideggerio laiko sampratą ir galop – Levino, tekstas. Jei šiandien atsirastų naujas Husserlio veikalas, kuriame būtų pateikta visiškai kitokia laiko samprata, tai niekaip neveiktų Bacevičiūtės tyrimo, nes niekam nežinomas straipsnis niekaip nebūtų padaręs įtakos „metafizikos įveikos istorijai“. „Praeiga ir pertrūkis“ – ne filosofijos istoriko, bet filosofo, bandančio į filosofijos istoriją žvelgti filosofiškai, tyrimas. Tai ypač svarbu suprasti, norint pradėti diskutuoti su autore, kad diskusija nevirstų nesusišnekėjimu.

Nors knyga turi du skyrius, išties ji sudaryta iš trijų prasminių dalių. Pirmojoje dalyje tiriama Husserlio laiko samprata ir tyrimo prielaidos. Šešėlinis šio skyriaus pokalbio partneris yra Jacques‘as Derrida, kurio argumentai dažniausiai pasitelkiami kritikuojant Husserlį. Akylas skaitytojas pastebės, kad ir Husserlio laiko sampratos įvardijimas kaip „gyvosios dabarties paradigmos“ ateina iš Derrida darbų. Todėl, skaitydamas Bacevičiūtės monografijos pirmąją dalį, skaitytojas taip pat gali perskaityti trumpus Derrida darbus „Balsas ir fenomenas“ bei „Struktūra ir genezė Husserlio fenomenologijoje“. Antrosios dalies tyrimo objektas yra Heideggerio „Būtis ir laikas“. Manau, kad ši dalis yra silpniausia monografijoje. Kiekvienas tyrimas turi rasti savo kalbą, tampančią lauku, kur skirtingi autoriai ir problemos susiduria. Šios monografijos kalba yra huserliška. Tokia kalba perkalbėtas Heideggeris knygoje atrodo nenatūraliai, daugelis jo „pirmapradžių žodžių“ tekste nepasirodo. Antrojoje dalyje mažiau fenomenologinių analizių ir daugiau į prielaidas ir architektoniką nukreiptų įžvalgų. Pavyzdžiui, eigentlich laiko problema sprendžiama tokia kalba: „Be to, nevalia pamiršti, kad savastingumas ir laiko sampratos pirmapradiškumas nėra bet kokią patirtį grindžianti struktūra įprasta prasme, o specifinės ontinės galimybės atveriamas ontologinis matmuo“ (115). Trečiojoje dalyje autorė pereina prie Levino postfenomenologinės laiko sampratos. Ši dalis pilna konkrečių pavyzdžių ir yra skaidri, kiek tik gali būti skaidrus tekstas, nagrinėjantis anapus reprezentacijos esančius dalykus. Vienas iš monografijos tikslų – parodyti, kad laikas nėra tiesiog viena iš fenomenologus dominančių temų, bet centrinė fenomenologijos tema. Tai sėkmingai parodoma tiriant Husserlį, savaime akivaizdu kalbant apie Heideggerį ir taip pat sėkmingai atskleidžiama aptariant Levino mąstymą. Tad nenuostabu, kad monografija, skirta laiko sampratos transformacijai, baigiama poskyriu „Postfenomenologinio mąstymo strategija“, kuriame formuluojami universalesni tyrimo rezultatai.

„Praeiga ir pertrūkis“ savaime yra įvykis mūsų „diachroniškame“ filosofiniame diskurse. Tai – puikus akademinės filosofijos darbas, kuriame nėra pompastiškų nepagrįstų teiginių, dominuoja analizė, mąstymo nuoseklumas, tvarka. Toks darbo pobūdis leidžia spėti, kiek daug darbo buvo įdėta į 250 monografijos puslapių. Tai džiugina. Taip pat džiugina ir tai, kad čia išties knyga, o ne straipsnių rinkinys. Nors monografija visų pirma skirta fenomenologams, joje nepasimes visi su filosofija plačiau susipažinę žmonės.

Trys diskusiniai pastebėjimai ar klausimai perskaičius monografiją. Atrodo, kad žodis „Praeiga“, esantis monografijos pavadinime, knygoje taip ir netampa visaverte sąvoka, padedančia atrakinti Husserlio laiko sampratą, ir nėra dažnai įdarbinama. Jei autorė su tuo sutiks, būtų labai įdomu išgirsti jos mintis, kaip ir ką atskleidžia ši sąvoka, kokios jos galimybės ir ribos.

Dalyje, skirtoje Heideggeriui, susitelkiama ties „Būtimi ir laiku“. Pasirinkimas suprantamas, nes tai – labiausiai fenomenologinis Heideggerio veikalas. Vis dėlto, juk būtent Heideggeris yra vienas didžiausių postfenomenologinės „diachroninės“ laikos sampratos įkvėpėjų. Ar Heideggerio veikalus, skirtus Ereignis problematikai, Bacevičiūtė laiko perdėm nefenomenologiškais? Ir kaip tyrėjas šiandien gali atriboti kažką nuo fenomenologijos plačiąja prasme? O gal autorė teigtų, kad tarp „diachroninės“ laiko sampratos ir heidegeriškojo įvykio nėra tiesioginio ryšio?

Galop monografijoje įvairūs filosofų judesiai dažnai vadinami radikaliais. Radikalumas pasirodo ir pirmojo poskyrio, skirto Levino filosofai, pavadinime: „Radikalizuota redukcija“. Šis epitetas dar visai neseniai buvo vienas dažniausiai vartojamų, teigiamiausių, labiausiai dominusių ir gniaužusių kvapą. Metafizikos įveikos, arba „apsivalymo nuo metafizinių likučių“, programoje radikalumas visada reiškė didesnį apsivalymą, taigi buvo vertinamas teigiamai. Kuo filosofas radikalesnis, tuo jis labiau laisvas nuo metafizikos, inovatyvesnis, netgi gilesnis. Bet metafizikos įveikos programa šiandien prarado savo centrines pozicijas filosofijos diskurse ir nebėra savaime suprantama. Kaip, žvelgdami šiandien, gali vertinti „radikalumą“ kaip filosofinį epitetą ar net filosofinę dorybę? Ar radikalumas turi ateitį? Ką mums atsakyti šiandien išgirdus frazę „jis radikalesnis už Husserlį“?