Plačiai žinoma, kad ankstyvuoju savo mąstymo periodu Edmundas Husserlis savo ideacijos teoriją supriešino su empiristine abstrakcijos teorija. Empiristai manė, kad tik pamatę daugybę raudonų objektų mes susidarome abstrakčią raudonumo idėją, o Husserlis teigė, kad tai visai nebūtina. Išties tam užtenka vieno vienintelio raudono objekto. Mūsų patyrimas nedalomas į abstrahuotas idėjas ir konkrečius jusliškai patiriamus daiktus: veikiau daugybė pasaulio sluoksnių mūsų sąmonėje atsiveria iškart vienu metu. Būtent šios idėjos raidą kartu su Theodoru Adorno sekė Christianas Ferenczas-Flatczas, ko gero, vienintelio tiesiogiai kritiškas mintis fenomenologijai išsakiusio pranešimo autorius. Tai nereiškia, kad Kaune vyko uždaros mokyklos adeptų hermetiški pokalbiai. Kaip tik atvirkščiai – galbūt dėl temos specifikos fenomenologija buvo įdomi ir kritiką išgyvenusi. Bent aš išsinešiau tokią mintį iš konferencijos. Tačiau trumpam sugrįžkime prie Husserlio eidosų. Pritaikius jo požiūrį konferencijai, išeitų, kad jos idėją galima patirti ir iš vieno pranešimo! Tiesa, nežinia, ar tai, kad klausiausi daugiau negu vieną jų, konferencijos idėją man padarė aiškesnę, ar to tikėdamasis tik pulčiau į empiristų prietarus.
Pradedant nuo pradžių, „Emocijų fenomenologija“ (Phenomenology of Emotions) yra ketvirtoji „Fenomenologinio judėjimo Centrinėje ir Rytų Europoje tradicijų ir perspektyvų“ (Traditions and Perspectives of the Phenomenological Movement in Central and Eastern Europe) konferencija. Galbūt šis tęstinumas, o galbūt rengėjų pažintys lėmė, kad spalio 12–13 dienomis Kaune, Vytauto Didžiojo Universitete, susirinko žvaigždėta kompanija. Turbūt ryškiausia žvaigždė, Natalie Depraz, konferencijoje kalbėjo apie nuostabą ir klausė, ar ji panaši į kitas emocijas. Ji bandė filosofiškai pagrįsti tarpdisciplininę prieigą prie emocijų – kardiofenomenologiją.
Panašiu keliu suko ir kitą konferencijos žvaigždė, Saulius Geniušas. Jo pranešime buvo derinama visos įmanomos prieigos prie skausmo problemos ir į ją žvelgiama per somatizacijos ir psichologizacijos prizmes. Anot Geniušo, antropologija parodė, kad psichologinio skausmo pavertimas kūnišku, o kūniškojo – psichologiniu yra universalus fenomenas, pasirodantis visose kultūrose. Tokiame kontekste Geniušas fenomenologijos prasmę mato klasikinės transcendentalinės filosofijos vaidmenyje: Husserlio gyvenamojo kūno sampratoje atskleidžiant skausmo somatizacijos ir psichologizacijos galimybės sąlygas (skamba nuobodžiai, bet įdomumas slypi detalėse). Jo pranešime taip pat pasirodė kitos perskyros ir problemos, kuriomis dažnai operavo ir kiti konferencijos dalyviai. Čia išskirsiu tik tris.
1) Fenomenologai dažnai kalbėjo apie skirtumą tarp sąmonės ir organiško. Pavyzdžiui, apie emocijas ir Aspergerio sindromą kalbėjusi Valeria Bizzari bandė nusakyti, ką reiškia būti tokiu sindromu sergančiu žmogumi, bet pačias ligos priežastis paliko „organikoje“ (tai pačių fenomenologų dažnai vartota kategorija), taigi fenomenologijai nepasiekiamoje plotmėje. 2) Dažnai buvo kalbama apie intencionalias ir neintencionalias emocijas. Pavyzdžiui, baimė visada yra kažko baimė (išskyrus Heideggeriui ir patologiniams atvejams), o štai skausmas veikiausiai nėra kažko skausmas ta pačia prasme. 3) Galop taip žvelgiant kyla klausimas apie emocijų prasminį turinį. Anot Geniušo, jis dažniausiai suvokiamas kaip imperatyvus: „Bėk!“, „Stop!“, ir pan.. Jo teigimu, skausmo turinys veikiau yra „Klausykis!“ Kitaip būtų neįmanoma suprasti, kodėl mums skauda net ir tada, kai staigiai nutraukus veiksmą niekas nepasikeičia, pvz., sergant lėtine liga. Tarp kitų konferencijos žvaigždžių minėtinas ir Nicolas de Warrenas, kalbėjęs apie kvailybę ir jos apmąstymą Flaubert’o kūryboje.
Į akis krito ir dar keli faktai, susiję su konferencijos dalyviais. Beveik visi pranešėjai kalbėjo apie objektus, o ne kitus autorius. Tad dažniausiai pranešimo tema išties buvo konkreti emocija ar patyrimas, o ne ką apie tai mano Husserlis ar kiti fenomenologai. Konferencijoje taip pat nebuvo jai nepasiruošusių žmonių. Filosofijos konferencijų dažnai nelankantis skaitytojas čia galėtų nustebti. O būna taip, kad ateina nepasiruošę? Būna ir taip. Ypač jei nesiruošti leidžia akademinė pozicija ar autoritetas. Bet čia turiu galvoje ką kita. Į atvirą kvietimą teikiančias konferencijas dažnai patenka vienas kitas žmogus, nagrinėjama tema turintis menką žinių bagažą ir negalintis nei atsakyti į klausimus, nei dalyvauti diskusijoje, kuri bent vieną idealų erdvės matavimo vienetą nukrypsta nuo jo pranešimo. Tokiu atveju, visiems belieka apsimesti, kad dėl visko vėl bus kalta kalba ir tiesiog nepavyksta susikalbėti. Tokių pasažirų nepastebėjau. Visgi nepaisant išvardytų privalumų, Lietuvos filosofijos grietinėlė konferencijos neužplūdo. Tiesą sakant, be konferencijos dalyvių nemačiau nė vieno vietinio akademiko. Tačiau didelių emocijų šis faktas niekam nekėlė.
Manau, kad didžiąją dalį konferencijos pranešimų galima skirstyti į tris klausimus ar prieigos būdus. Daug pranešimų bandė gilintis į tam tikrą konkrečią emociją: skausmą, nerimą, pasišlykštėjimą ir t. t. Kadangi vieną emociją dažnai nagrinėjo ne vienas pranešėjas, iš šalies tai atrodė produktyvu. Kiti du pranešimų tipai labiau įsišakniję fenomenologijos istorijoje. Nežinia, kokia emocija kyla fenomenologui prisiminus kaltinimus solipsizmu, ar, tiksliau tariant, egoizmu, bet ši tema netiesiogiai formavo minėtųjų pranešimų tematiką. Viena tokių temų buvo „bendros emocijos“ (shared emotions), kurią tiesiogiai lukšteno Linas Tranas ir Manuela Massa, bet taip pat lietė ir kiti kalbėtojai. Trečioji ir bene plačiausiai ir dažniausiai konferencijoje nagrinėta problema buvo empatija – kitaip tariant, klausimas, kaip mes iš savo sąmonės namų sugebame suprasti kitų emocijas. Tai svarstant išryškėjo ir aiški kryptis: kitų emocijų atpažinimas grįstas kūniškumu, vadinasi, ne tiek sąmoningu mąstymu, kiek tuo, ką Merleau-Ponty vadino „tamsiuoju cogito“, savotišku kūno mąstymu.
Apžvalgos pradžioje užsiminiau, kad konferencija neatrodė kaip uždaros mokyklos virimas savo (sąmonės) sultyse. Galbūt tai iš dalies lėmė pati tema, kai. Tiesiog emocijos yra tyrinėjamos iš įvairiausių prieigų ir nuo to nusigręžti tiesiog negali. Tačiau būta ir gilesnių slinkčių. Beveik visiems pranešėjams fenomenologija buvo vienas įrankis šalia kitų. Žinoma, kalbėtojams atrodė, kad šis įrankis būtinas ir be jo emocijų supratimas neteks kažko esmingo. Tačiau atrodytų, kad pretenzijų į fenomenologiją kaip visą grindžiančią universalią discipliną (berods) niekas neturėjo. Dėl to niekam nekilo problemų kalbant apie smegenis ar neuroninius tinklus. Tai neturėtų stebinti, prisimenant pradinį fenomenologijos moksliškumą. Kita vertus, dar prieš keletą metų Arūnas Sverdiolas vienoje konferencijoje sutrikęs klausė Jono Dagio, kur šis matęs smegenis. A. Sverdiolas būtų pajutęs daug emocijų ir šioje konferencijoje. Kad ir kaip būtų, Kaune fenomenologija atrodė kuklesnė, bet kartu daug simpatiškesnė, nusikračiusi visa apimančių pretenzijų ir reakcingo antimoksliškumo.
Viena vertus, fenomenologai Kaune išliko ištikimi moderno filosofinei tradicijai. Net aštuoniolika pranešėjų kalbėjo apie negatyvias emocijas ir tik viena jų apie meilę! Panašiai pilką pasaulio paveikslą tapė ir Nicolas‘o de Warreno pranešimo herojai iš serialo „Seinfeldas“ (Seinfeld) ir Flaubert’o romanų. Nepaisant to, pasidžiaugti išties yra kuo! Phenomenology of emotions buvo puiki konferencija, dar labiau papildžiusi pastaruoju metu palyginti aktyvų Lietuvos (o šiuo atveju – ir pasaulio) filosofinį gyvenimą. Belieka fenomenologams palinkėti nepasiduoti negatyvioms emocijoms ir pralinksmėti!