Rugsėjo pabaigoje įvyko pirmoji tarpdisciplininė konferencija „Space and Time: An Interdisciplinary Approach“ (liet. „Erdvė ir laikas: tarpdisciplininė prieiga“). Nuveiktas nemažas darbas – sukviesti dalyviai iš daugelio pasaulio kraštų: nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Pietų Korėjos, suteiktos gairės patogiam dalyvių gyvenimui Vilniaus mieste ir paruošti tiek namų fronto, tiek kolegų iš svetur pranešimai. Deja, kritiko nusivylimui, nedaug dalykų buvo prastai įgyvendinti, o apie gerus dalykus kalbėti visada sunkiau.
Jei jau kritiška akis būtinai turėjo persmelkti šį įvykį, jai labiausiai kliuvo kokybės kontrolės stoka. Pristatymų svarumas ir akademiškumas svyravo nuo kokybiško tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimo iki tikėtino šarlatanizmo. Kai kurie atstovai citavo ir analizavo akademinio diskurso problemas analitinėje ir kontinentinėje filosofijoje (pavyzdžiui, sprendimus klasikiniams keliavimo laiku paradoksams ar dabarties taško problemas Merleau-Ponty filosofijoje), kiti pateikė savo „visko teorijas“, dar kitų derinta kvantinė fizika ir M. Heideggerio magnum opus „Būtis ir laikas“. Galbūt tai ne vien organizatorių problema, bet ir pranešėjų – visgi tai, ką jie pateikia, gali būti (arba tampa) diskurso dalimi. Vis dėlto išskleisti minėtus santykius neužtenka 30 minučių pranešimo arba tam reikia itin daug ruoštis. Pasirengimo, džiugu, netrūko beveik visiems pranešėjams – širdį glostė žmonės, kuriems sunkiau sekasi kalbėti angliškai, tačiau šią ydą išpirko siekdami suteikti kiek įmanoma kokybišką informaciją.
Kiek netikėta, tiesa, jog M. Heideggeris dominavo tiek analitinės tiek kontinentinės filosofijos diskurse, dažnai, deja, be konkrečių nuorodų į šaltinius, tad kai kurie klausytojai galėjo pasijusti atsidūrę tikrai ne būties namuose. Žinoma, M. Heideggerio dominavimas galbūt paaiškinamas tematika – Sein und Zeit nemenkas kiekis skiriamas laikui, o erdvės aiškinimas atsiranda kiek vėliau, to paties teksto eigoje. Keli išskirtiniai pranešimai minėtojo filosofo vengė – pavyzdžiui dr. R. Baratella „On the Identification of Events by Material Objects“ (liet. „Apie įvykių identifikavimą materialiais objektais“) ir dr. Shin Kim & Phil-Young Kim „Sider on the Grandfather‘s Paradox“ (liet. „Argumentas už Senelio paradoksą“). Retkarčiais pasirodydavo Lietuvoje taip mylimo I. Kanto idėjos, bet paskirstomasis teisingumas buvo nukreiptas į M. Heideggerio pusę. Tokią situaciją galėjo sukelti skirtingas „mokslinio pranešimo“ supratimas – kai kurie pristatymai panašėjo į dirbamo akademinio darbo ekspozė, kiti vertė pasijusti netikėtai atsiradusioje paskaitoje, kurioje lektorius tau „kažką aiškina“. Pastariesiems kiek sunkiau sekėsi laiku išgryninti savo idėjas ir jų kontekstą.
Gebėjimas suvaldyti laiko ribas, tiesa, buvo šios konferencijos stiprioji pusė. Siekiant išlaikyti struktūrą buvo paruošti signalai perspėjantys apie senkantį laiką ir daugeliui tai padėjo sisteminti savo idėjas iki svarbiausių detalių. Dažnai tokiuose renginiuose laikas pranešimui, oficialiame apraše, paskirstomas kiekvienam vienodai, tačiau šios ribos greit išsitampo kai kalbą sakyti atsistoja žmogus prie kurio vardo ir pavardės rašoma „Prof.“ arba „Prof. habil. dr.“, o mažiau akredituotiems kolegoms lieka rinkti trupinius ir tilpti į naujai nubrėžtą rėmą. Ties čia ir baigiasi visuotinis liūdesys konferencijų atžvilgiu.
Įvykdytas nuostabus sprendimas – išskirstyti tematiką į dvi dienas. Pirmąją dieną renginyje dominavo analitinė filosofija, antrąją – kontinentinė. Itin aiškiai nubrėžti ribas, deja, sutrukdė jau minėtas kokybės kontrolės silpnumas ir dažnai girdimas M. Heideggerio vardas, kadangi kai kurių pranešimų metu buvo nelabai aišku, į kokį stalčių reikia dėti informaciją. Tikėtina, kad ir patys pranešėjai to nežinojo. Galime džiaugtis, kad „namų fronte“ toks pasitaikė tik vienas.
Erdve nustebinti atvykusių žmonių turbūt ir nebuvo įmanoma, tačiau neretam įstrigo filosofijos fakulteto istorinė dvasia. Ir meiliai, ir kiek pašaipiai „Vikingų mene“ vadinama 201 auditorija puikiai tiko mokslinei konferencijai, išskyrus įprastinius nusiskundimus dėl vaizdą slepiančių kolonų. Pasirūpinta buvo ir technine priežiūra – neiškilo jokių problemų dėl projektorių ar kompiuterių. Tiesa, gal kiek neįprastai atrodė, kad niekas renginio nefilmavo: juk net mažas diskusijas dabar esame pratę įrašyti. Turiu teigti, kad ši konferencija – itin pavykęs renginys. Kviečiant svečius į namus geriausias įvertinimas šeimininkui yra atvykusių emocijos ir pojūčiai. Džiaugsmo ir malonaus bendravimo kolegoms netrūko – po visų pranešimų visi laikydavosi kartu, bendraudavo ir domėjosi tiek Vilniaus Universiteto, tiek Lietuvos istorija, neretai teko išgirsti, koks nuostabiai tinkamas mūsų miestas filosofijai.
Autoriui teko malonumas parodyti Vilniaus naktinį gyvenimą jaunesniems užsienio kolegoms. Dažniausia tema buvo susižavėjimas filosofijos fakulteto bendruomene. Teko girdėti nemažai lamentacijų apie vienišumą Vakarų universitetuose ir filosofų užsidarymą mažuose tarpusavio ratuose. Į akis svečiams krito be galo šiltas ir nuoširdus ir dėstytojų, ir studentų bendravimas. Artimas, kolegiškas ryšys taip stipriai krito į akis ir išplito tarp kolegų, kad skirtingų stovyklų atstovai (analitikas iš Italijos ir kontinentalas iš JAV) prie Aušros vartų vieną vakarą sumanė rašyti bendrą straipsnį apie semantiką.
Kritikas dažnai pasilieka paskutinį įvertinimo žodį sau, tačiau čia paliksiu tai kitam asmeniui – minėtam kolegai iš Italijos. Šeštadienio vakarą, lydint jį namo, pasibaigus neoficialiosios dalies linksmybėms, jis man prasitarė, kad planuoja teikti paraišką konkursui dėstyti Vilniaus universitete ir klausinėjo, kiek kainuoja butai skirtinguose mūsų sostinės rajonuose. Jei tiek sužavėjome svečią iš šalies, į kurią dažnai žvelgiame šiek tiek ilgesingai, vadinasi, galime sakyti, kad per visus Universiteto gyvavimo metus, nepaisant visų aukštojo mokslo problemų, daug dalykų buvo padaryta teisingai.